„Forum Cinemas“ archyvas
Kiekvienas, artimiau susipažinęs su Guillermo del Toro kūryba, nesunkiai identifikuos režisieriaus kūrybinę diversiją. Vienoje pusėje – „europietiškieji“ projektai (vampyriškasis „Cronos“ 1993 ir Ispanijos pilietinio karo apysakos „Velnio nugurkaulis“ 2001 bei „Pano labirintas“ 2006). Kitoje pusėje – Holivudo hitai ( „Ašmenys II“ 2002, „Pragaro vaikio“ duetas bei paskutinis gargantua „Ugnies žiedas“ 2013).
Viename interviu režisierius pabrėžė, jog nėra kūręs filmo vien tik dėl komercinių tikslų. Jam atmosferinio siaubo pasakos yra tiek pat jautriai artimos, kiek ir specialiaisiais efektais pertekę veiksmo epai. Naujausias režisieriaus darbas „Purpurinė kalva“ akivaizdžiai priklauso „europietiškajam“ kinui. Tačiau, skirtingai nei jo pirmtakai, kuriuose buvo ir sudėtingų personažų, daugiasluoksnių siužetų bei gerų dialogų, šis filmas nuvilia dėl savo trapaus turinio ir ekstravagantiškos išorės.
Nuspėjamas filmo siužetas vyksta Amerikos industrializacijos laikais. Motinos netekusi, vaiduokliais besižavinti pramonininko duktė Edita (Mia Wasikowska) susipažįsta su ambicingu ir charizmatišku atvykėliu Tomu (Tom Hiddleston) bei jo šalta, paslaptinga seserimi Liusile (Jessica Chastain). Atvykėliai sukelia įtarimą Editos tėvui ir šis nusamdo seklį, kuris netrukus grįžta su kompromituojančia informacija. Nenorėdamas įskaudinti dukros, jis liepia atvykėliams savo noru išvykti. Jau kitą dieną randamas paslaptingomis aplinkybėmis miręs tėvas. Daugiau artimųjų nebeturinti Edita pasiduoda širdgėlai. Susituokusi su Tomu, ji išvyksta gyventi į nuošalų namą ant kalvos, kuri buvo pavadinta „purpurine kalva“ dėl išgaunamo kraujo spalvos molio. Čia prasideda paslaptingi įvykiai, susiję su kraupia namo istorija.
„Forum Cinemas“ archyvas
Neįmanoma nepastebėti režisieriaus indėlio į ryškų ir akį pamaloninantį filmo eksterjerą. Kiekvienas vizualinis aspektas – nuo ryškiaspalvių kostiumų dizaino iki kompiuterinės grafikos šmėklų – yra išdirbtas iki smulkmenų. Guillermo del Toro užsibrėžė pastatyti tikrą namą, taip suteikdamas žiūrovui tikroviškumo pojūtį. Ir išties, filmo eigoje pats namas tampa charakteringu personažu, su judančiais šešėliais ir girgždančiais vamzdžiais. Šiam „personažui“’ puikiai akompanuoja profesionalus, papildomo pristatymo nereikalaujantis, aktorių kvartetas.
Mia Wasikowska, Tomas Hiddlestonas, Jessica Chastain ir Charlie Hunnamas (turbūt pamiršęs po „Ugnies žiedo“ grįžti namo) atliko savo vaidmenis itin puikiai. Tiek, kiek jiems tai leido teatrališkas ir kartais net nelogiškas scenarijus.
Pirminiame scenarijaus variante režisierius pagrindiniuose vaidmenyse norėjo matyti kitus aktorius: Emma Stone (Edita) ir Benedictą Cumberbatchą (Tomas). Galbūt jie būtų suteikę filmui papildomų atspalvių, tačiau, kaip ir minėta, vizualinė pusė buvo mažiausiai problemiška filmo dalis.
„Forum Cinemas“ archyvas
Ieškant, kur slypi filmo (kaip visaverčio kino) nesėkmės priežastys, galima rasti ne vieną užuominą. Galbūt tai susiję su faktu, kad režisierius niekada iki galo nepasitikėjo savo idėja ir parašė net 11-12 skirtingų filmo versijų. Pasikeitus iš pradžių numatytiems aktoriams, scenarijus buvo perrašytas dar sykį, o tam tikros scenos buvo pridedamos jau filmavimo metu. Šitaip improvizuojant, logikos klaidos bei neracionalūs veikėjų sprendimai tampa neišvengiami.
Prie scenarijaus rašymo prisidėjo senas Guillermo del Toro bičiulis Matthew Robbinsas („Baterijos nepridedamos“, 1987). Abu autoriai nėra meilės istorijų specialistai. Ir nors pagrindiniams veikėjams pamilti vienas kitą filme skiriama gera valanda, romantinis ryšys tarp jų išlieka pompastiškas ir lėkštas. Priežasčių taip pat galima ieškoti filmo atmosferoje, o tiksliau – jos blyškume. Dėl to būtų galima kaltinti paskutiniu metu kino sales užplūdusius pseudo-siaubo filmus, dėl kurių žiūrovas tampa kiek atbukęs ir nejautrus subtilaus siaubo vibracijoms. Tačiau išskyrus kelis triukšmingus trinktelėjimus bei keletą scenų, kur protagonistė išsigandusi vaikšto po šešėliuotus koridorius, filmas neturi pasiūlyti nieko gero atmosferinio siaubo prasme.
Šių svarbių kino elementų nebuvimas sukuria tuščio oro burbulą, kuris sprogdamas sujaukia visaverčio kino vientisumą. Žiūrovas, net ir iš pradžių nesuprasdamas konkrečių trūkumų, jaučia neužbaigtumą.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tiesa, pats Guillermo del Toro yra sakęs, jog šis filmas nepriklauso siaubo žanrui. Galbūt nereikėtų būti tokiems kritiškiems. Kaip ir pagrindinės veikėjos rašomas romanas, filmas yra apie meilę su vaiduokliais antrame plane. Visi svarbiausi elementai, kurie išduoda link kur pasisuks siužetas, yra sąmoningai išduodami pirmoje filmo pusėje. Tai drąsus režisūrinis sprendimas. Ir jį būtų galima gerbti, jei ne akivaizdus filmo neužbaigtumas, nutrauktos siužeto linijos (pavyzdžiui, visiškai pamestas vaiduoklių nuotraukose segmentas), „įkalčių orgijos“ filmo pabaigoje (kurios, kaip ir deus ex machina tiesiog slopina kūrinio meninę vertę).
Šitoks akivaizdus žiūrovų maitinimas šaukšteliu priverčia atsitraukti nuo gerų režisieriaus intencijų ir kritiškai primerkti akį. „Vaiduokliai tikri“, – sako protagonistė filmo pradžioje. Ir išties, žiūrint atgal į praeitį, Guillermo del Toro filmų kolekcija yra tarsi vaiduokliai, kurie persekioja iš paskos ir primena, kad jis gali daug geriau, ir kad šis vizualinis maistas yra tiesiog nuostabiai atrodantis, bet beskonis įterpinys, laukiant kito išties solidaus režisieriaus darbo.
Filmo anonsas:
