fbpx
1 Rekomenduojame, Pokalbiai

Režisierius Laurynas Bareiša: svarbu sukurti kino mokyklą ir tradiciją, kad taptume neištrinami – jeigu mūsų nebūtų, tai mūsų pasigestų

Režisierius Laurynas Bareiša
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Prizai ir dalyvavimas festivaliuose svarbūs kultūrinio identiteto formavimui, jog esame atskira šalis, turime savo atskirą kiną. Turime eiti link to, kad susikurtume savo nepriklausomą, atskirą lietuvių kiną, kuris būtinas dėl kultūrinio vieneto atskyrimo – kad esame lietuviai“, – teigia neseniai savo debiutinį pilnametražį filmą „Piligrimai“ pristatęs režisierius Laurynas Bareiša.

2021 m. Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje už dramą „Piligrimai“ kūrėjas gavo „Juodąjį liūtą“ (geriausias filmas).

Dramoje pagrindiniai veikėjai Paulius ir Indrė atvyksta į Karmėlavą̨, kur lygiai prieš ketverius metus buvo nužudytas Pauliaus brolis, Indrės vaikinas Matas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie neturi jokio konkretaus tikslo. Tačiau netrukus vietos gyventojai supranta, kas šie atvykėliai. Paulius mėgina išsiaiškinti įvykio aplinkybes, Indrė bando jį sulaikyti nuo neapgalvotų veiksmų, tačiau pati pradeda abejoti kelionės prasme.

Filmo „Piligrimai“ scenarijus
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Neseniai įvyko ilgai laukta jūsų filmo premjera Lietuvoje ir ji sutapo su tikrai skaudžiais įvykiais – karu Ukrainoje. Kaip jums atrodo, koks yra karo ir meno santykis? Jaučiamas visiškos beprasmybės jausmas, nors po truputį bandoma grįžti normalią būseną. Kaip kūrėjas, kuris pristato filmą ir kuria meną, bet tuo metu vyksta baisi destrukcija, jaučiasi?

Tai nėra normalios būsenos laikotarpis. Visiems žmonėms po kurio laiko natūraliai norisi grįžti į normalią būseną. Labai pavojinga, kai žmonės bando normalizuoti karą. Jis turi pasibaigti. Man pačiam sunku galvoti apie filmą, premjerą, apie lankytojų kino teatre skaičius. Tik tuomet, kai karas pasibaigs, menas vėl įgaus prasmę.

Covid-19 buvo kažkas, ką buvo galima suvokti ar normalizuoti. Manau, visuomenei sunku. Ji pavargsta nuo informacijos ir nuo šios būsenos, bet nuovargis turėtų skatinti būti ne abejingais, o ieškoti įvairių būdų karui baigti.

Režisierius Laurynas Bareiša
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Menas karo metu yra beprasmiškas vien dėl to, kad jis turi pasibaigti. Esu tikras, kad jis baigsis, ir menas vėl įgaus prasmę. Bet kare ieškoti meno prasmės – rodyti filmą – sunku.

Kaip žmonės priima „Piligrimus“, kaip reaguoja? Tema, nors ir netiesiogiai, bet susisieja su dabartine situacija.

Žmonės priima šiltai. Filmas nėra lengvas, bet santykis yra geras, niekas nepriekaištavo. Visi randa savo žiūrėjimo kampų. Aišku, dabar filmas žiūrisi kitaip, nei prieš karą. Dabar ir pats akcentuoju susitapatinimą ne su pagrindiniais, o su antraplaniais veikėjais. Kaip veikia abejingumo mechanizmai: „Aš nebuvau“, „Aš nemačiau“.

Filmo „Piligrimai“ scenarijus
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Prieš eidamas žiūrėti filmo žiūrovas, manau, nusiteiks, kad tai nėra lengvas filmas. Meno kaip refleksijos funkciją filme pasisekė įgyvendinti, aišku, jis kurtas anksčiau, bet dabar vėl aktualus. Pasikeitė, kaip jį galima suprasti.

Didelis intensyvios informacijos srautas labai vargina. Filmai ar ilgesnio turinio kūriniai, kuomet gali į juos pasinerti, – tai neturi būti lengvi kūriniai, – padeda galvoti kitu tempu, kitu intensyvumu.

Pagaunu save, kad žiūriu „Telegramą“ ir tas informacijos trumpumas intensyvina emociją, bet trumpina refleksiją. Kiekvienas vaizdo įrašas baigiasi, ir žiūriu kitą. Praleistas ilgesnis laikas kino teatre padės susidėlioti mintims. Atrasti vieną emocinę kryptį: ar tai būtų susitaikymas su liūdesiu, ar sunkios situacijos priėmimas.

Režisierius Laurynas Bareiša
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Filme yra kaip ir dvi kryptys – pagrindinių veikėjų bandymas susitaikyti, rasti ramybę, tai savotiška piligrimystė, bet yra ir agresyvioji pusė, žmonių abejingumas. Iš kur jis kyla – iš baimės, nenoro pačiam nukentėti, ar čia mūsų „genetinis kodas“, kad ne mano reikalas, aš nelįsiu.

Manau, abejingumas yra skirtingų laikotarpių, skirtingų priežasčių. Tokią abejingumo poziciją mažai filme analizuoju, nes ji pateisina, tad man mažiausiai įdomi.

Man daug įdomesnė – nebijojau, galėjau įsikišti ir sustabdyti, bet ir nesupratau, kas vyksta. Yra teisinis terminas – nesuvokia, kad vyksta nusikaltimas. Jei įrodai, kad nesupratai, jog vyko nusikaltimas, nesi kaltas, kad nieko nepadarei.

Man tai lyg moralinis akligatvis. Šiaip gali būti nubaustas, net jei nežinai, kad už tai yra baudžiama. Pavyzdžiui, pažeidi kelių eismo taisykles. Jei nežinojai, kad tokia kelių eismo taisyklė yra, vis vien esi kaltas. Bet jei nesupratai, kad vyksta nusikaltimas, nesi kaltas, kad nepadėjai.

Režisierius Laurynas Bareiša
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Iš kur gimsta abejingumas? Iš pilkosios zonos. Ar tikrai nesupratai, ar tik įtikinai, jog nesupratai, kas vyksta. Objektyviai galvojant – tai yra abejingumas. Tu nepadėjai žmogui.

Visi šie etapai yra svarbūs, nes turi sąmoningai prisiversti būti budrus. Prisimenu 90-uosius, sovietmetį. Buvo ankstesnis „instinktas“ – tik nelįskite prie manęs. Vėliau supranti, kad kai visuomenė auga, atsiras žmogus, kuris įsikiš. Budrumas, sąmoningumo augimas man irgi yra įdomus kaip priešprieša nusikaltimams, kurių galėjo ir nebūti.

Filme sakoma, kad nusikaltimas įvyko prieš ketverius metus. Kodėl pagrindiniams veikėjams prireikė būtinai dabar grįžti ir viską iš naujo išgyventi? Vyksta lyg „piligrimystė“ per tam tikras „stotis“.

Išsiskaičiavau tik laiką. Nusikaltimas įvyksta ne Vilniuje, kur gyvena pagrindiniai veikėjai, o Karmėlavoje. Pirmas kelias savaites Paulius iš karto negalėjo nuvažiuoti į ją vien dėl buities reikalų – reikėjo susitvarkyti su laidotuvėmis, su mama, su kitais reikalais. Tokia buvo mano minčių eiga.

„Juodasis liūtas“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tuomet yra etapas, kuomet jis bandė susitvarkyti su kančia, vėliau atsirado suvokimas, kad brolis mirė – gedėjimo etapas. Tuomet vėl buitis – teismo procesas, jis dažniausiai užtrunka 2-3 metus. Manau, jam tie metai praėjo nepastebimai, o tuomet suprato, kad jis nebuvęs Karmėlavoje. Viską žino, visą bylos medžiagą, ir jam kyla mintis nuvažiuoti į tą vietą.

Indrė viską nubraukė ir išvažiavo. Filmo pradžioje matosi, kad ji nelabai nori ten važiuoti. Tai yra Pauliaus idėja. Susidėliojau tokį psichologinį tvarkaraštį, kodėl jie po ketverių metų grįžta.

Kaip vyko scenarijaus rašymas. Kaip kūrėte personažus? Kai kuriate, galvojate, kaip bus nufilmuota?

Buvo labai ilgas procesas. Pats pirmas variantas – du vyrai į Angliją važiuoja ieškoti pusseserės, nes ji dingo. Viskas keitėsi ir veiksmą perkėliau į Lietuvą. Tuomet pakeičiau, kad dingo vieno iš jų brolis, ir atsirado Indrė. Pasikeitė siužetas. Atsirado, kad važiuoja brolis ir jo mergina.

Režisierius Laurynas Bareiša
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Personažai daugiausiai kūrėsi iš skaitytų knygų. Tarkime Pauliaus personažą įkvėpė prancūzas žurnalistas, filosofas Jeanas Améry. Jis parašė knygą, kaip išgyveno Aušvicą. Ji yra labai pikta. J. Améry sąmoningai save verčia nepamiršti neapykantos, kurią jautė savo kankintojams. Toje knygoje jis išreiškia tokią mintį, kad susitaikymas yra gyvūniška mūsų reakcija.

Galime gyventi toliau, nes prisitaikome. Iš tikrųjų žmogiška yra pasirinkti pyktį ir jo nepaleisti. Mąstymas apie pyktį kaip apie kažką, kas tau priklauso, bet kažkas nori jį iš tavęs atimti, man padėjo formuoti Pauliaus personažą, kuris yra piktas, bet žino, kad nieko nepadarys.

Indrės personažas daugiausiai susidėliojo, kai atsirado aktorė Gabija Bargailaitė, ir ypač kai ji pradėjo vaidinti per pirmas filmavimo pamainas. Gabija buvo lyg „magnetas“, susiurbinėjo į save mano ir Giedriaus mintis, ji augo kaip personažė.

Filmo „Piligrimai“ scenarijus
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jums režisieriaus profesija nėra pagrindinė – esate ir operatorius, ir montažo režisierius. Kaip sugyvena „trijulė“ filmavimo aikštelėje, kaip apskritai kuriate, nes galite pasakyti „Aš geriau žinau“, kaip reikia filmuoti ar sumontuoti.

Operatoriaus profesija man gal natūraliausia, nes pradėjau nuo to. Filmuodamas dirbu tik su labai artimais operatoriais, draugais – Marija Kavtaradze, Titu Lauciumi. Išsikalbame ir kartu konstruojame vaizdus. Jie abu labai gerai supranta savo personažus ir savo filmus, tad jiems nelabai ką paaiškinsi. To net nereikia, nes visus atsakymus gauni iš jų.

Montuoti filmus pradėjau vėliausiai. Režisierius, operatorius Vytautas Katkus kūrė filmą „Kolektyviniai sodai“. Viską nufilmavo, jo paprašiau, kad atneštų visą medžiagą. Ją per projektorių pažiūrėjau ir man susidėliojo baigto filmo vaizdas. Sumontavau, ir gerai pavyko.

„Juodasis liūtas“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Panašiai ir su kitais filmais, kuriuos montuoju, – smagu gauti visą baigtą medžiagą. Tai – kaip gauti „Lego“, viską sudėlioji iš detalių. Bandau dėti be instrukcijos, bandau atspėti. Montuotojo darbas man gal maloniausias.

Titas ir Marija, su kuriais dirbu, niekada nekonfrontuoja. Išsišnekame, kaip pasiekti geriausią rezultatą. Didelės patirties turėjimas kartais apakina. Galima pridaryti kvailų klaidų. Pastatau kamera, prieina iš „tęstinumo“ ir sako, kad nesimontuos, žiūriu, tikrai nesusimontuos.

Svarbiausia, kad visi dirbtų tą pačia linkme – tai nustato režisierius, ir eini ta vaga. Negerai, jeigu visi blaškosi ir daro kas sau. Tvarka turi būti labai aiški.

Režisierius Laurynas Bareiša
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Pereikime prie linksmesnių dalykų – prie Venecijos kino festivalio. Pirmiausia, kuo išsiskiria Horizontų programa ir kokie filmai į ją patenka?

Visi pagrindiniai kino festivaliai turi „antras“ programas. Venecijos „Horizontai“, Berlyne – „Encounters“ ir kt. Jos skirtos tam, kad į festivalį nepatektų tik „oldstarai“: Paolo Sorrentino, Pedro Almodovaras ir pan. Kitaip nebūtų progų papulti mažiau žinomų regionų ar jaunesnių režisierių darbams, nes festivaliai neturi atskirų debiutinių programų.

Kokie likę atsiminimai, kaip jautėtės būdamas ten ir atsiimdamas apdovanojimą?

Kadangi Venecijoje jau dalyvavome su trumpametražiu filmu, tai žinojome visą sistemą. Jei pakviečia į uždarymą, žinai, kad kažką laimėjai.

Pradžioje įteikinėja žiuri prizą, už scenarijų, geriausiam aktoriui, geriausiam režisierius. Tada įteikia patį paskutinį prizą, ir dar prieš tai žinai, kad laimėjai.

„Juodasis liūtas“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Galvojome, kad laimėsime už scenarijų, gal už debiutą. Prieš paskelbiant nugalėtoją tikrai buvo labai baisu. Sėdi tarsi tarp veidų iš „IMDB“, konkursinėje programoje buvo Chloé Zhao, Bong Joon Ho ir kiti. Kai atsiimi „Juodąjį liūtą“, reikia eiti į spaudos konferenciją. Atėjau, o ten sėdi visi žiuri nariai ir kiti režisieriai. Iš karto išėjau į balkoną, nes buvo jau per daug. Tai iš fano pozicijos buvo linksma.

Smagu, kad praeitais metais mums, Lietuvai, pasisekė laimėti. Prizai ir dalyvavimas festivaliuose svarbūs kultūrinio identiteto formavimui, jog esame atskira šalis, turime savo atskirą kiną. Turime eiti link to, kad susikurtume savo nepriklausomą, atskirą lietuvių kiną, kuris būtinas dėl kultūrinio vieneto atskyrimo – kad esame lietuviai.

Svarbu kūrėjams kurti savo filmus, ne Vakarų produkcijos perdirbinius. Neina žiūrovai žiūrėti… Dalis neina, bet dalis ateis. Labai svarbu sukurti kino mokyklą ir tradiciją tam, kad taptume neištrinami – jeigu mūsų nebūtų, tai mūsų pasigestų. Kalbu apie visą kultūros lauką – apie teatrą, literatūrą, muziką.

Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.