Europos šalių kino forumo „Scanorama“ lietuvių filmų premjerų savaitė įsibėgėja. Startavusi pirmadienį , antradienį ji žiūrovų teismui pateikė dar vieną lietuvišką premjerą – Jokūbo Viliaus Tūro dokumentinį filmą „Sapnuoju, kad einu“. Ši premjera sulaukė išskirtinio žiūrovų susidomėjimo, bilietai į filmą buvo tiesiog iššluoti. Nepatekusius į premjerą vėliau pradžiugino „Scanoramos“ organizatorių sprendimas surengti papildomą šio filmo peržiūrą, kuri numatyta ateinantį pirmadienį. Kadangi dėl techninių nesklandumų likome be nuotraukų, ypatingą premjeros atmosferą jums, gero kino mylėtojai, stengsiuosi perteikti be vizualinių priemonių, pasikliaudama tik rašytiniu žodžiu.
Filmo premjerą pradėjo festivalio direktorė Gražina Arlickaitė, kuri džiaugėsi pristatydama savo buvusio studento juostą. „Man labai patiko tai, ką jis sakydavo, kaip jis galvodavo, ką jis norėdavo tuo pasakyti. Aš buvau labai nustebusi, kai kurį laiką apie jį nieko negirdėjau, nes buvau tikra, kad tai žmogus, kuris turi ką pasakyti. Kai aš išgirdau, kad jis sukūrė filmą, man nekilo jokių abejonių, kad aš jį paimsiu ir parodysiu jums“, – nuoširdžių žodžių režisieriui negailėjo jo buvusi dėstytoja.
„Labas vakaras, piligrimai. Buen camino (kaip sako ispanai)! Bon chemin (kaip sako prancūzai)! Gero kelio“, – piligrimams įprastais palinkėjimais su publika pasisveikino Jokūbas Vilius Tūras ir pakvietė artimiausią valandą praleisti kartu, keliaujant jo nueitu maršrutu.
Nuo pirmųjų filmo kadrų žiūrovai buvo įtraukti į labai asmenišką, kerinčių kelio vaizdų kupiną vieno žmogaus kelionę. Dokumentinė juosta atvirai pasakoja filmo herojaus, kuris yra ir režisierius, ir scenaristas, ir operatorius, siekį susitaikyti su savo praeitimi. Žygdarbiui prilygstanti pusės metų kelionė Švento Jokūbo keliu nuo Vilniaus iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje , įveikiant net 4500 kilometrų, nepaliko abejingų žiūrovų. Filmas kupinas vilties ir tikėjimo, priverčiantis susimąstyti, keliantis daug klausimų. Tai įkvepiančios patirties liudijimas, pateiktas labai poetiškai, jautriai ir jausmingai. Juosta žavi savo vientisumu, mat viskas čia, pradedant vaizdo ir teksto pateikimu, baigiant muzikiniais intarpais, labai apgalvota ir subtilu.
Filmui pasibaigus, ilgai netilo aplodismentai. Žiūrovai neskubėjo skirstytis, klausinėjo režisieriaus apie praktinius šios kelionės aspektus. Režisierius nuoširdžiai dėkojo savo žmonai, supratusiai ir išleidusiai į šį žygį, mamai, kuri šį filmą parėmė finansiškai, operatoriui Ryčiui Kurkuliui, patarusiam kokia kamera įamžinti kelionės akimirkas, prodiuseriai Rasai Miškinytei, supratusiai ir parėmusiai idėją, Kultūros rėmimo fondui, filmo kompozitoriams ir dar daugeliui kitų, prisidėjusių prie šio filmo atsiradimo ar padėjusių režisieriui jo kelionės metu. Ypatinga padėka buvo skirta Alfonsui Motuzui, kuris įtikino režisierių filmuoti šią piligriminę kelionę.
„Šitas filmas jau yra istorija. Piligrimas Mikalojus Radvila Našlaitėlis pirmasis padarė žygį į Šventąją žemę, šiandien mes matome istorinį filmą, persipinantį su žmogaus kančia, jausmu, pilną teologijos, filosofijos, dvasinio pasaulio“, – sujaudintas matyto reginio kalbėjo A. Matuzas ir pasiteiravo režisieriaus apie jo tolesnių žygių viziją. J. V. Tūras atskleidė, kad jo planuose yra filmų trilogija: ,,Labai norėčiau pėsčiomis nukeliauti iki Jeruzalės. Kadangi dabar ten padėtis nėra stabili, reiks palaukti. Kita kelionė mano planuose – kelionė pėsčiomis iki Vatikano. Aišku, tai priklausys nuo daugelio aplinkybių.“ Šiuos režisieriaus ateities planus žiūrovai sutiko labai nuoširdžiai, palydėdami juos aplodismentais.
Anonsas:
Sapnuoju, kad einu (Dreaming the Path)
Lietuva, 2012, 90 min.
Režisierius: Jokūbas Vilius Tūras
Scenarijus: Jokūbas Vilius Tūras
Operatorius: Jokūbas Vilius Tūras
Prodiuserė: Rasa Miškinytė
Muzika: Søren Dahl Jeppesen, Martynas Bialobžeskis
Papildomas seansas pirmadienį, lapkričio 19d.