Režisierės Natalios Smirnoff filmas „Dėlionė“ Tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“bus rodomas kovo 7 d. ir 9 d. kino teatre „Pasaka“. Pateikiame interviu su režisiere apie šį filmą.
– Savo karjerą kine Jūs pradėjote nuo aktorių parinkimo ir pirmosios režisieriaus asistentės pareigybių. Kaip ši patirtis prisidėjo prie pirmojo filmo kūrimo?
Aš turėjau puikią galimybę dirbti kartu su tokiais režisieriais kaip Lucrecia Martel, Jorge Gaggero, Alejandro Agresti, Pablo Trapero, Ariel Rotter, Veronica Chen, Marco Bechis… Būdamas pirmuoju režisieriaus asistentu tu turi galimybę iš arti matyti visą filmo kūrimo procesą. Tai buvo nuostabu ir labai man padėjo, kai pati pirmą kartą atsisėdau į režisieriaus kėdę.
Taip pat, kartais man tekdavo vaidinti kartu su aktoriais. Tai buvo puiki praktika, kuri suteikė supratimo apie vaidybą. Į šiuos dalykus kreipiu labai daug dėmesio savo filmuose.
– Ar įžvelgiate kažkokį ryšį tarp filmo kūrimo ir dėliones surinkimo?
Tikrai taip! Surinkti dėlionę – vadinasi iš mažų gabaliukų sukurti paveikslą. Filmo kūrimas yra lygiai toks pats procesas, turintis milijoninį skaičių detalių! Norėdamas surinkti dėlionę, tu privalai atkreipti dėmesį į kiekvieną detalę – jos formą, spalvą, ypatumus. Tik tada pradedi matyti kaip visos detalės susijungia į visumą. Taip pat yra ir su aktoriais, scenomis, kadrais, šviesomis, balsais, kostiumais, garsais…Tu turi išmanyti apie kiekvieną šių elementų, žaisti jais. Bet tam, kad gerai sužaistum, privalai būti dėmesingas ir atsargus juos jungdamas.
– Gabriel Goity, Maria Onetto, Arturo Goetz: trys žymūs Argentinos aktoriai. Kas lėmė tokį aktorių pasirinkimą? Ar esate dirbusi su jais anksčiau?
Aš mėgstu aktorius, kurių darbo negaliu nuspėti. Tokius nelengva rasti: jie turi būti drąsūs ir linkę rizikuoti. Taip pat man patinka aktoriai, kurie gerai atlieka savo darbą komedijose. Tai ir buvo pagrindiniai atrankos kriterijai.
Aš sutikau Maria Onetto, kai vykdžiau aktorių atranką Ariel Rotter filmui „El Otro“ („Kitas“). Tuo metu aš taipogi rašiau scenarijų „Dėlionei“. Taigi, norėjau jai pasiūlyti Maria del Carmen vaidmenį – tai buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Aš nusiunčiau jai scenarijų, ir po dviejų valandų ji atsakė „taip”. Maria Onetto – nuostabi aktorė, savo karjerą pradėjusi teatro scenoje. Ji tokia išraiškinga, visada moka nustebinti, buvo vienas malonumas su ja dirbti.
Gabriel Goity yra labai populiarus aktorius Argentinoje. Tuo pat metu jis gali būti pačiu mieliausiu žmogumi, arba tikru demonu. Herojės vyras yra stipri asmenybė, kurio negali paprastai palikti. Jų santuoka – tai santuoka iš meilės, ir tai suteikia visai istorijai tvirtumo. Aš sutikau Gabrielį metus prieš „Dėlionės“ filmavimą. Jis buvo užsiemęs teatre ir televizijos serialuose, tačiau jam labai patiko šis projektas. Laimei jam pavyko suderinti visus savo darbus, kad galėtų vaidinti mano filme.
Roberto vaidmeniui aš ieškojau žmogaus, kuris neturėtų išankstinės nuomonės apie personažą. Tokio, kuriam dėlionės rinkimas atrodytų rimtas dalykas. Roberto aš įsivaizdavau jaunesnį, tačiau Arturo Goetz puikiai tiko šiam vaidmeniui. Ironiška, kad Arturo gyvenime irgi mėgo rinkti dėliones, tačiau metė šį pomėgį, nes nemiegodavo naktimis.
– Kuo Jūsų filmas yra susijęs su vadinamąja Naująja Argentinos banga? Kas iš kinematografijos Jums padarė įtaką?
Man tikrai patinka argentinietiški filmai, tačiau aš nesijaučiu turinti ryšį su Naująja Argentinos banga. Pavyzdžiui, aš nematau kažkokių bendrų bruožų tarp Lucrecia Martel, Pablo Trapero ar Lissandro Alonso. Žinoma, visi mes esame vienos kartos žmonės ir aš jaučiuosi jiems artima. Tačiau jie tarsi neturi vienos krypties – vieni filmai yra labiau vaizduojamieji, kiti kontempliatyvūs.
„Dėlionė“ pasakoja istoriją, turi įprastinį siužetą, filmą galima pavadinti paprastu, tradicišku. „Dėlionė“ neapibūdina socialinės realybės duotuoju periodu, filmas labiau remiasi fantastiniais elementais.
Kalbant apie inspiruojančius dalykus, sąrašas gali būti labai ilgas. Aš myliu John Cassavettes ir Tim Burton. Man patinka Woody Allen, Claude Sautet, Rebecca Miller filmas „Personal Velocity“ („Asmeninis greitis“), Jean – Pierre Jeunet‘s „Amelie“ („Amelija“), Pedro Almodovar, Billy Wilder, David Lynch ir daugelis kitų! O Lucrecia Martel ir Jorge Gaggero yra tiesioginiai inspiratoriai.
– Kas Jūs sieja su Buenos Airėmis?
Aš negalėčiau kitur gyventi – man patinka tautų įvairovė. Turiu rusiško, itališko, ispaniško ir, galiausiai, argentinietiško kraujo. Visos šios kultūros gyvena kartu. Kažkuria prasme Buenos Airės yra Europa, tačiau tai ne Europa, kuri paverčia miestą chaosu. Buenos Airėse nesitikėkite punktualumo ar laiku atliktų užduočių, nes Jus tai prives prie savižudybės. Šis miestas yra „nuoširdus“, man patinka šita žmonių pusė, bet kaip niekur kitur čia gali išvysti ir tamsiąją žmonių prigimtį.
– Ką filmas „Dėlionė“ deklaruoja apie šiuolaikinę Argentiną bei moterų padėtį (emancipaciją) Lotynų Amerikos visuomenėje?
Visiems reikia laisvės ir pagarbaus elgesio vieniems su kitais. Mūsų kultūroje tai reta – iki šiol užfiksuojamas didelis mirčių skaičius dėl buitinio smurto. Ir, žinoma, mūsų šalies ir santuokos kultūrą labai veikia „mačizmas“ (tikri vyrai neverkia). Labai svarbu, kad moterys galėtų dirbti ir užsidirbti, būtų nepriklausomomis ir savarankiškomis. Jei šeimoje pinigus uždirba tik vyras, galima sakyti, kad žmona tarsi tampa dukterimi. Įsivaizduokite kokiu tampa jos gyvenimas, kai vaikai palieka šeimą – ji lieka viena ir neturi ką daryti. Daugelis moterų tiesiog išeina iš proto sulaukusios 50–ies.
Kitas mane nustebinęs dalykas yra tai, kad moterims pakanka būti namų šeimininkėmis. Aš nesakau, kad tai yra blogai, tačiau manau, kad šioje situacijoje trūksta harmonijos. O jos siekimas yra vienas svarbiausių uždavinių gyvenime. Pasaulis būtų gražesnis, jei turėtume laimingas motinas – esu tuo tikra. Kiekviena dirbanti motina žino kaip sunku rasti harmoniją. Daugumai nepasiseka.
– Ar yra kažkokių panašumų tarp herojės Maria del Carmen ir Jūsų gyvenimo? Ar „Dėlionė“ gali būti laikomas autobiografiniu filmu?
Maria del Carmen yra aistringa šiek tiek apsėsta. Aš tikiu, kad pasidavus aistrai, viskas aplink tave keičiasi. Ir tu išgyveni intensyvias, palaimingas akimirkas. Šios akimirkos yra vienintelės, kai tu viskuo rizikuoji negalvodamas apie pasėkmes. Maria del Carmen išgyvena būtent tokį etapą. Nieko keisto, kad šiame etape tenka susidurti su praradimu. Pati esu patyrusi tokias akimirkas.
Iš kitos pusės, Mariai del Carmen yra artima mano mamai. „Dėlionė“ yra apie motiną, apie visas motinas, apie nepakartojamą jausmą – jos besąlygišką meilę kitiems, šeimai. Herojės valia ir pasiryžimas yra jos stiprybė. Tai nereiškia, kad ji neturi jausmų, tiesiog ji – santūri, priima kitų įsakymus. Ji gauna, tai ko yra nusipelnusi, nes yra mylinti, pasiaukojanti dėl kitų, duodanti, net jeigu žino, kad nesulauks atsako.
Kartais mus stebina stiprios asmenybės. „Stiprios“ tiesiogine šio žodžio prasme. Tačiau, kai aš užaugau, supratau, kad yra ir kitokios rūšies stiprybė, kurios iš pirmo žvilgsnio nepamatysi. Tokie žmonės nepasimeta situacijoje, nepanikuoja. Galbūt kartais Maria del Carmen atrodo pasimetusi, tačiau ji vis vien eina tikslo link. Aš išmokau to iš savo mamos.
Apie dėlionių rinkimo čempionatus
Pasaulinis dėlionių rinkimo čempionatas yra kasmetinys renginys, organizuojamas Pasaulinės dėlionių federacijos (World Puzzle Federation). Visos dėlionės varžybose kultūrine prasme yra neutralios, o kalba parenkama pagal dalyvius ir šalis, iš kurių jie atvykę. Nuo paprasto dėliojimo konkursas ištobulėjo iki įvairių galvosūkių ir sunkių žaidimų.
Šio čempionato „tėvas” yra Will Shortz, kuris norėjo sukurti renginį, kuriame galėtų varžytis žmonės iš įvairių šalių. Pirmasis tokio pobūdžio renginys buvo surengtas 1992 metais Niujorke. Vietines komandos, kurios dalyvaus čempionate, atrenka Federacija. Nuo 1992 iki 2009 metų buvo surengta 18 čempionatų. 11 iš jų laimėjo amerikiečiai, 3 – čekai, 3 – vokiečiai ir vieną – japonai.