„Du Kine“ archyvas
Po to, kai 1998 metais Stevenas Spielbergas pradėjo bendradarbiauti su „Amerikos numylėtiniu“ Tomu Hanksu filmuojant karinę dramą „Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan), pasirodė dar du jų bendri filmai. 2002 metais kino teatrus pasiekė biografinė drama „Pagauk, jei gali“ (Catch Me If You Can), 2004 metais – komiška drama „Terminalas“ (The Terminal). Po 11 metų pertraukos, žiūrovai turi galimybę pamatyti ketvirtą šio tandemo projektą „Šnipų tiltas“ (Bridge of Spies). Nepaisant to, jog prie scenarijaus rašymo ženkliai prisidėjo broliai Coenai, kaip ir buvo galima įtarti, Šaltojo karo drama „žaidžia“ saugiai ir tai tampa dominuojančiu motyvu viso filmo metu.
Tikrais faktais paremta istorija pasakoja apie draudimo agentą Džimą Donovaną (Tomas Hanksas), į kurį kreipėsi vyriausybė, norėdama, kad šis teisme atstovautų sugautą Tarybų Sąjungos šnipą Rudolfą Abelį (kurį puikiai suvaidino Markas Rylence‘as). Džimas, niekada nebuvęs tik „varžtas“ sistemoje, imasi aršiai ginti savo klientą ir taip sukelia didelį pasipiktinimą visuomenėje. Tarptautinė drama tampa dar labiau komplikuota, kai virš Tarybinės Rusijos numušamas piloto Francio Gario (Austinas Stowellas) lėktuvas ir šis sulaikomas už šnipinėjimą. Džimui pasiūloma tarpininkauti mainuose, kurie turi įvykti Rytinėje statomos Berlyno sienos pusėje. Vadovaudamasis savo profesiniais idealais ir individo teise būti apgintam, Džimas neatsispiria šiai avantiūrai, net nenumanydamas, kas jo laukia.
Žiūrovai, besitikintys pamatyti panašią į filmų „Iš Rusijos su meile“ (From Russia With Love, 1963) ir „Raudonojo spalio medžioklė“ (The Hunt for Red October, 1990) veiksmo mikstūrą, nusivils. Prie to galėjo prisidėti ir kiek klaidinanti filmo rinkodara. „Šnipų tilto“ mechanizmas vadovaujasi charakterių vystymo ir plika akimi nematomo šnipinėjimo principu. Savo tonu ir lėta dinamika filmas primena 2011 metų „Bastūną, Siuvėją, Kareivį, Šnipą“ (Tinker Tailor Soldier Spy), todėl jaunajai auditorijai gali pasirodyti itin senamadiškas. Ir jie būtų teisus, nes pats Stevenas Spielbergas pripažintų, kad tokios buvo jo intencijos.
„Du Kine“ archyvas
Režisierius renkasi subtilų, tačiau saugų tematinį ėjimą, laviruodamas tarp brutalaus realizmo ir teatrališko epo, taip išvengdamas žanro „suseksualinimo“. Pernelyg daug detalių studijavimo ir filmas taptų nuobodus. Pernelyg daug kinematografinio romantizmo ir filmas prarastų savo realizmą. Spielbergas renkasi praturtinti žiūrovą neįtikėtinai atidžiu dėmesiu detalėms. Kostiumai, dekoracijos kasdienės buities atributai ir net antraplanių veikėjų elgsena kvepia 1960-ųjų termobranduolinės isterijos autentika.
Tačiau kūrėjų komanda taip pat suranda būdų sujungti romantizmą su realizmu. Spalvų paletės yra puikus to pavyzdys – viso filmo metu galima matyti ryškų tonų pasiskirstymą tarp Amerikos ir Sovietų. Net ir skirtingose Berlyno sienos pusėse vyrauja skirtingi spalvų deriniai, taip psichologiškai paryškindami saugų balansą tarp dokumentiškos realybės ir meninio vaizdavimo. Nebūtų klaidinga pasakyti, jog „Šnipų tiltas“, pasitelkdamas savo vizualiką ir subtilaus trilerio poskonį, atiduoda duoklę 1940-ųjų film noir stiliui.
Saugumo užtaisai jaučiami ir aktorinėje filmo pusėje. Jei „Šnipų tiltas“ būtų filmuojamas vaizduojamais metais, Tomo Hankso vietą laisvai galėtų užimti kitas „Amerikos numylėtinis“ Jamesas Stewartas. Kitaip būti ir negali, kadangi pateikiamo siužeto eigoje žiūrovas turi jausti empatiją protagonistui, užguitam nepalankių politinių ir socialinių aplinkybių. Hankso talentas patraukti žiūrovus į savo pusę geriausiai realizuojamas nebyliose scenose arba kiek šmaikščiuose dialoguose su Marko Rylence‘o personažu. Net ir kitoje Šaltojo karo dramoje „Čarlio Vilsono karas“ (Charlie Wilson‘s War, 2007) suvaidinęs Hanksas išlieka familiarus su auditorija, taip išlaikydamas teigiamas asociacijas tiek su Amerikos istoriniais herojais, tiek su antiherojais.
„Du Kine“ archyvas
Įdomu, jog originaliame Matto Charmano scenarijuje buvo kur kas daugiau cinizmo ir realizmo. Tačiau mikliųjų Coenų perrašymo dėka ir „spielbergiškai“ išgrynintos režisūros pastangomis, filmas puikiai sutelpa į dramos visai šeimai rėmus. Sujungus tai su talentinguoju produkcijos dizaineriu Adamu Stockhausenu (pastačiusiu dekoracijas filmui „Didysis Budapeštas“, 2014) ir už kameros atsistojus legendiniam operatoriui Januszui Kaminskiui („Gelbstint eilinį Rajaną“; „Šindlerio sąrašas“; „Linkolnas“) filmas saugiai triumfuoja visuose lygiuose, prikaustydamas akis meistriškai pagautais šešėliais, intriga ir nugludintu Hankso heroizmu. Nereiktų pamiršti ir Thomaso Newmano („Amerikietiškos grožybės“; „Žalioji mylia“) pilkšvai patriotiško garso takelio, kuris pasigirsta tik įsibėgėjus filmui, tačiau vėliau kaip reikiant įkrauna esamą atmosferą savo misterija.
Pasitelkdamas aukščiausio kalibro profesionalų komandą, „Šnipų tiltas“ neleidžia visavertiškai persmelkti kritiško proto, su kaupu atsikandusio Šaltojo karo eros kino. Stevenas Spielbergas, kaip ir daugybę sykių prieš tai, renkasi istoriją, vaizduojančią protagonistą, įsivėlusį į įvykius, kurie yra gerokai didesni už jį patį, tačiau sėkmingai kovojantį su tuo. Tomo Hankso empatiškumo dėka, filmas, rodos, praslysta pro patriotinės hipokratijos plyšį ir yra puiki kino patirtis norintiems istorijos, nenutolstančios nuo realybės, tačiau išlaikančios beveik epišką kinematografinį mastelį. Na, o norintiems būti iki galo persmelktiems istorijos tikrumo, kino bilietą tektų iškeisti į 2010 metais parašytą Gileso Whittello knygą „Šnipų tiltas: tikra Šaltojo karo istorija“.
Filmo anonsas:
