fbpx
Geri filmai, Topai

Top 7. Filmai apie džiazą

Kadras iš filmo „Apie vidurnaktį“ Šaltinis - dextergordon.com
Kadras iš filmo „Apie vidurnaktį“
Šaltinis – dextergordon.com

Kinas ir džiazas neatsiejami vienas nuo kito. Dažnai filmų garso takeliuose galima išgirsti džiazo ritmų. Kai kurie režisieriai, norėdami parodyti savo meilę džiazui, įterpia ryškių džiazo scenų klubuose arba net pakviečia muzikantus gyvai atlikti vieną ar kitą kūrinį. Daugelis aktorių svajoja suvaidinti garsių džiazo atlikėjų biografiniuose filmuose. Galų gale nebylaus kino eros pabaigą žymi pirmasis garsinis filmas „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927). Vieni dievina džiazą, kiti jį laiko nuobodžiu, tačiau visi sutinka, kad jo neįmanoma įspausti į tam tikrus rėmus. Juk tai daugiau negu muzika, veikiau, tai tam tikras gyvenimo būdas.

1. „Atkirtis“ (Whiplash), 2014 m., rež. Damien Chazelle

Damienas Chazelle`is įrodė, kad kalbėti apie džiazą kine galima ne tik kuriant dramas bei biografinius filmus, bet ir kasdieninės džiazo ansamblio repeticijos gali tapti puikia medžiaga kone geriausiam praeitų metų trileriui. Kas galėjo pagalvoti, kad tam tereikia perkelti „Metaliniame apvalkale“ (Full Metal Jacket, 1987) matytą mokymosi būdą į konservatorijos erdves. J. K. Simmonso ir Mileso Tellerio kuriamų mokytojo ir mokinio – ar netgi paprasčiausiai dviejų ciniškų darboholikų charakterių – susidūrimas virsta tikrų tikriausiu psichologiniu žaidimu. Nesibaigiančios repeticijos, kraujas, prakaitas, ašaros prikausto žiūrovą prie ekrano ir leidžia iškvėpti tik pasibaigus titrams.

2. „Apie vidurnaktį“ (‘Round Midnight), 1986 m., rež. Bertrand Tavernier

Nepaisant to, kad prancūzų režisierius Bertrandas Tavernier yra pelnęs Berlyno „Auksinį lokį“ bei Kanų prizą už geriausią režisūrą, o jo filmai keturis kartus buvo nominuoti „Auksinei palmės šakelei“ ir dalyvavę daugybę kitų kino festivalių, jo vizitinė kortelė – visų džiazo gerbėjų itin mylima juosta „Apie vidurnaktį“. Kitaip, ko gero, ir negalėjo būti, juk jau pats filmo pavadinimas – tiesioginė nuoroda į garsųjį to paties pavadinimo Theloniouso Sphere`o Monko džiazo standartą, o tamsios gatvės, prastai apšviesti naktiniai klubai, lėtas pasakojimo tempas, Herbie Hancocko improvizacijos sukuria nepaprastą nuotaiką, tad žiūrovui belieka tik sulaukti laiko kažkur „apie vidurnaktį“ ir persikelti į šeštąjį dešimtmetį Paryžiuje. Ten persikelia ir leidžia dienas skandindamas savo liūdesį alkoholio jūroje senstantis saksofonistas (Dexteris Gordonas), kuris nesėkmingai bando susigrąžinti išblėsusį populiarumą. Jį gelbsti tik visiškai atsitiktinė pažintis su jaunuoju menininku, įsimylėjusiu jo saksofono skambesį. Beje, epizodinį vaidmenį čia atlieka ir Martinas Scorsese – jo herojus Martinas jam būdinga maniera per kelias minutes spėja prisipažinti meilę Niujorkui.

3. „Paukštis“ (Bird), 1988 m., rež. Clint Eastwood

Niekam ne paslaptis, kad Clintas Eastwoodas – aistringas džiazo gerbėjas. Režisierius gali pasigirti, turintis vieną didžiausių asmeninių džiazo vinilinių plokštelių kolekcijų visame pasaulyje. Džiazo ritmus buvo galima išgirsti jau debiutiniame jo filme „Pagrok man miglą“ (Play Misty for Me, 1971), kurio atskiros scenos netgi buvo filmuojamos Monterėjaus džiazo festivalyje Amerikoje. Nuo tų laikų Clinto Eastwoodo filmuose džiazas skambėjo daugybę kartų, o jis pats būdamas patyręs džiazo pianistas retkarčiais netgi įgrodavo savo filmų garso takelius. Vis tik tikruoju džiazo meilės prisipažinimu, be abejonės, tapo „Paukštis“, pasakojantis apie žymaus saksofonisto Charlie Parkerio paskutinius gyvenimo metus.

4. „Kansas Sitis“ (Kansas City), 1996 m., rež. Robert Altman

Nepaprastai įdomus Roberto Altmano eksperimentas, kuriame atgyja gangsterių, džiazo bei Didžiosios depresijos laikai. Jam pavyko įkalbėti šiuolaikinio džiazo muzikantus ne tik įrašyti ketvirtojo dešimtmečio džiazo stiliaus kūrinius, bet ir patiems suvaidinti tos epochos atlikėjus: Colemaną Hawkinsą, Lesterą Youngą, Beną Websterį ir kitus. Siužeto epizodai sumaniai persipina su džiazo improvizacijomis. Smulkus vagys Džonis sugeba apiplėšti geriausią mafijos krikštatėvio draugą. Gangsteriai gana lengvai jį sulaiko, tačiau kol jis laukia savo atpildo valandos, jo ryžtinga mergina Blondė surezga nepaprastą planą. Ji pagrobia prezidento patarėjo žmoną ir grasina paviešinti politiko ryšius su nusikalstamu pasauliu.

5. „Geresnis bliuzas“ (Mo’ Better Blues), 1990 m., rež. Spike Lee

Pagrindinio herojaus meilė džiazui stipresnė už meilę abiem jo moterims. Atrodytų, kad šios jo gyvenimo nuostatos niekas pasaulyje negalėtų pakeisti, tačiau aplinkybėms privertus padaryti lemiamą pasirinkimą, jam tenka iš naujo permąstyti gyvenimo prioritetus. Spike`as Lee dedikavo šią juostą savo tėvui ir gimtajam Kanzas Sičiui. Anot režisieriaus, dauguma filmų apie afroamerikiečių muzikantus nėra tikroviški, nes jų herojai pernelyg tragiškos figūros, o jis norėjo parodyti džiugų ir užkrečiantį džiazą, nes tokį jį įsiminė iš vaikystės laikų, kai tėvas jį pasiimdavo į Bruklino džiazo klubus.

6. „Paryžiaus bliuzas“ (Paris Blues), 1961 m., rež. Martin Ritt

Martino Ritto juostoje džiazo muzikantus vaidinantys Sidney Poitier ir Paulas Newmanas taip pat turi rinktis tarp meilės ir muzikos. Režisieriui pavyko įkalbėti prisidėti prie šio filmo kūrimo du didžiausius džiazo virtuozus. Louisas Armstrongas atliko trumpą, bet nepaprastai įsimintiną vaidmenį, o Duke`as Ellingtonas įrašė garso takelį. Beje, tai antrasis iš dešimties bendrų Joanne Woodward ir Paulo Newmano pasirodymų didžiuosiuose ekranuose.

7. „Rėjus“ (Ray), 2004 m., rež. Taylor Hackford

Tayloras Hackfordas nusipirko filmo kūrimo apie Ray`aus Charleso gyvenimą autorines teises dar 1987 metais, tačiau per septyniolika metų jam taip ir nepavyko rasti reikiamo finansavimo. Vis dėlto režisierius nepamiršo savo svajonės ir sukūręs kelis finansiškai sėkmingus filmus sugebėjo įgyvendinti šį projektą būdamas nepriklausomu nuo Holivudo studijų. „Universal“ prisijungė prie filmo platinimo jau po jo sukūrimo. Pats filmo siužetas nedaug kuo skiriasi nuo daugybės kitų biografinių filmų apie muzikantus, o režisierius, regis, sąmoningai stengiasi nutylėti kai kuriuos žymaus muzikanto gyvenimo vingius. Kita vertus, Tayloras Hackfordas nesistengia išsiaiškinti, koks iš tikrųjų buvo Ray`us Charles`as. Jam pakanka sukurti tokį įvaizdį, kokį žiūrovai norėtų matyti ir prisiminti, o su šia užduotimi Jamie Foxxas susitvarko puikiai. Ką gi, tegul legendos lieka legendomis.

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.