Šaltinis – nymag.com
Atėjus pavasariui akis nerimastingai ima ieškoti grožio, o neretai pravėrus rūbų spintos duris norisi jas kuo skubiau užverti ir bėgti ieškoti kažko naujo, įkvepiančio, gaivaus ir lengvo. Mados istorija sukasi ratu, nuolatos grįždama prie užmiršto seno. Iš filmų apie madą galime pasisemti įkvėpimo, susipažinti su įstabiomis mados istoriją formavusiomis asmenybėmis ar susimąstyti apie savo pačių vartojimo įpročius bei ne visada puošnų užkulisinį mados pasaulį.
1. „Foto padidinimas“ (Blow-Up), 1966 m., rež. Michelangelo Antonioni
Svinguojantis Londonas, ciniškas mados fotografas, psichodelinės spalvos, beprotiškų formų rūbai, galbūt kameros užfiksuota žmogžudystė. Vienas įdomiausių ir stilingiausių Antonioni darbų.
2. „Keistas veidelis“ (Funny Face), 1957 m., rež. Stanley Donen
Audrey Hepburn – nenuginčijama dvidešimtojo amžiaus stiliaus ikona. Elegantiška, subtilaus grožio moteris tapo Huberto de Givenchy mūza. Dizaineris aktorei sukūrė ne vieną įsimintiną apdarą, taip pat ir kultinę mažą juodą suknelę iš „Pusryčių pas Tiffany“. Ji laikoma pačiu geriausiu kada nors filme moters vilkėtu apdaru. „Keistame veidelyje“ Audrey Hepburn vaidina intelektualią pilką knygyne dirbančią „pelytę“. Vieną dieną ji netikėtai įsisuka į mados pasaulio verpetą, kuris ją nuneša į Paryžių ir naujos meilės glėbį. Šiame miuzikle išgirsite puikią Georgeo ir Iros Gershwinų muziką, pamatysite smagius šokius, lengvą mados ir (pseudo)intelektualų pasaulio ironiją ir žinoma – nuostabių drabužių!
3. „Billas Cunninghamas, Niujokas“ (Bill Cunningham New York), 2010 m. , rež. Richard Press
Jam geriausi mados pasirodymai yra Niujorko gatvės. Jo nedomina garsenybės, tik drabužiai, tik tikri, kūrybiški žmonės. Billas Cunninghamas – asketiškai gyvenantis džentelmenas, daugiau nei pusę amžiaus kasdien imantis į rankas fotoaparatą, sėdantis ant dviračio ir nepailstamai ieškantis grožio. Ir jį randantis.
4. „Diana Vreeland: akis turi klajoti“ (Diana Vreeland: The Eye Has to Travel), 2011 m., rež. Lisa Immordino Vreeland, Bent-Jorgen Perlmutt, Frédéric Tcheng
Atrodo, mados pasaulyje knibždėte knibžda spalvingų asmenybių, kupinų beprotiškų idėjų, nepailstamai ieškančių kažko naujo ir tiesiog beatodairiškai garbinančių Grožio dievą. Mados mylėtojų „biblijų“ „Harper’s Bazaar“ ir „Vogue“ mados redaktore dirbusi Diana Vreeland – tai moteris, kurios ne tik darbas, bet ir pats gyvenimas buvo grynų gryniausia kūryba. „Mada yra, ko gero, labiausiai svaiginantis būdas pabėgti nuo pasaulio banalybės“, – teigė Diana Vreeland. Kas drįstų su ja ginčytis?
5. „Išbarstykite mano pelenus Bergdorfe“ (Scatter My Ashes at Bergdorf’s), 2013 m., rež. Matthew Miele
„Bergdorf Goodman“ – Penktojoje Niujorko aveniu įsikūrusi madą dievinančių pirkėjų „Meka“, kurioje kai kurie, tiesiogine prasme, norėtų būti palaidoti. Tai ir dizainerių geismo objektas – parduotuvė „Bergdorf Goodman“ prekybos centre reiškia globalų pripažinimą ir atitinkamą pelną. O vitrinų dizaineriams – tai svajonių darbo vieta, kurioje dar bus galima kurti nežabotos fantazijos pasakų pasaulius, apgyvendintus perlamutru, švytinčiais kristalais ar perlais išdabintais elniais, meškomis, ar iš tūkstančių mozaikos gabaliukų sudėliotomis undinėmis. Šis filmas – odė kapitalizmui ir perteklinį vartojimą skatinančiam puošniam mados pasauliui, kuris vienu metu ir žavi bei vilioja, ir atstumia bei verčia ironiškai šypsotis.
6. „Karčios Petros fon Kant ašaros“ (The Bitter Tears of Petra von Kant/ Die bitteren Tränen der Petra von Kant) 1972 m., rež. Rainer Werner Fassbinder
Petra fon Kant – garsi dizainerė. Filmas žiūrovą įkalina prašmatniame, tačiau nuo emocijų, obscesijų ir isterijos klaustrofobiška erdve virtusiame jos bute. Tarp Petros, kartu gyvenančios engiamos jos padėjėjos ir jauno modelio Karinos, taip pat atsikraustančios pas galvą dėl jos pametusią Petrą, užsimezga intriguojantis meilės trikampis. Ekstravagantiški apdarai, kunkuliuojantys jausmai, išsiveržiantys desperatiškais monologais, keista trijų kartu gyvenančių moterų galios ir seksualumo dinamika – ar dar reikia priežasčių pažiūrėti šį įsimintiną Fassbinderio darbą?
7. „Mergaitė modelis“ (Girl Model), 2011 m., rež. David Redmon, Ashley Sabin
Tai vienas tų minimalistinio stiliaus dokumentinių filmų, kurie tarytum nerodydami nieko išties sukrečia ir nuo jų pašiurpsta oda. Ashley Arbaugh – mados industrijos traumuota jauna moteris, kuri nekenčia šios meno srities, bet yra keistai su ja suaugusi. Tai jos pragyvenimo šaltinis. Tarp vos į paauglystės laikotarpį įžengusių mergaičių ji ieško Japonijos rinkai tinkančių modelių. Nadja, vietinį Rusijos užkampyje vykusį modelių konkursą laimėjusi vos trylikos metų mergaitė, išsiunčiama į svetimą šalį. Kaip ir galima tikėtis, jos laukia ne prašmatnios fotosesijos ir blizgantys žurnalų viršeliai, bet pasimetimas, vienatvė, alkis ir įsiskolinimas modelių agentūrai.
