Šaltinis – sky.com
Telefonų automatai, laidiniai, mobilieji, mygtukiniai ar išmanieji telefonai filmuose atstoja ne tik įprastą komunikacijos priemonę, bet ir padeda režisieriui konstruoti filmo siužetą. Kartais telefono skambutis gali išgąsdinti, sukelti reikiamą įtampą ar netgi tapti savotišką istorijos pasakojimo priemone. Pavyzdžiui, „Klyksmas“ prasideda nuo paprasto merginos flirto su jai telefonu paskambinusiu nepažįstamuoju. „Skambutyje“ smalsioji žurnalistė būtent telefonu išgirsta, kad gyventi liko septynios dienos. O kokie pokalbiai telefonu filmuose labiausiai įsiminė Jums?
1. „Atsiprašome, numeris neteisingas“ (Sorry, Wrong Number), 1948 m., rež. Anatole Litvak
Telefonas – tarsi nematomas ryšis, sujungiantis milijonus gyvenimų. Jis tarnauja mūsų poreikiams. Jam kartais patikime didžiausias paslaptis. Sužinome apie kitų gyvenimus, tačiau kartais kitame laido gale gali tykoti siaubas, vienatvė ir mirtis. Telefonas – vienintelis prie lovos prikaustytos milijonieriaus dukros ryšis su išoriniu pasauliu. Kartą paskambinusi savo vyrui į darbą, ji netyčia išgirsta svetimą pokalbį apie planuojamą žmogžudystę. Ekscentriškai Barbaros Stanwyck herojei teks išsiaiškinti, kad nužudyti ruošiamasi būtent ją pačią.
2. „Plonas siūlas“ (The Slender Thread), 1965 m., rež. Sydney Pollack
Savo debiutiniam filmui Sydney Pollackas pasirinko „Life“ žurnale aprašytą istoriją. Vieną vakarą jaunas studentas lieka vienas psichologinę pagalbą telefonu teikiančioje tarnyboje. Jam paskambina mirtiną vaistų dozę išgėrusi moteris. Alanui reikia neleisti jai padėti ragelio, kol policija išsiaiškins jos buvimo vietą. Skirtinguose laido galuose esančių Sidney Poitier ir Anne Bancroft vaidyba tiesiog prikausto prie ekrano. Beje, kiek panašaus siužeto trumpametražis filmas „Telefono skambutis“ (The Phone Call, 2013) su Sally Hawkins, atliekančia pagrindinį vaidmenį, šiemet buvo apdovanotas „Oskaru“.
3. „Lokas“ (Locke), 2013 m., rež. Steven Knight
Nuo rytojaus Aivanas pradeda vadovauti kone svarbiausiam jo karjeroje statybų projektui, o šiandien grįžtančio vakarienės jo laukia mylinti šeima, tačiau jis sėda į automobilį ir išsiruošia į kelionę. Pusantros valandos trunkantys telefono pokalbiai su įskaudinta žmona, laukiančiais vaikais, besiruošiančia gimdyti meiluže, ligoninės gydytojais, suirzusiu bosu, pasimetusiais kolegomis, užsakovais, biurokratišku policijos pareigūnu ir, svarbiausia, su pačiu savimi. Haris‘o Zambarloukoso kamera stambiu planu stebi vienintelio šio filmo aktoriaus – Tomo Hardy – veidą ir kartais žvilgčioja į kelią. Tai ne pirmas kartas, kai vieno aktoriaus filmuose veikėjas kalba telefonu didžiąją filmo dalį. Tačiau, pavyzdžiui, skirtingai negu Rodrigo Cortés‘o „Palaidotas gyvas“ (Buries, 2010), „Lokas“ nesistengia slėgti žiūrovų klaustrofobiška aplinka.
4. „Šuniška popietė“ (Dog Day Afternoon), 1975 m., rež. Sidney Lumet
Karštą Bruklino popietę Sanis ir Selas nusprendė apiplėšti banką, tačiau prieš tai neišsiaiškino, kad jame nėra pinigų. Laiku pasprukti taip pat nepavyko, nes jau po kelių minučių bankas buvo apsuptas policijos pareigūnų, žmonių minios bei televizijos kamerų. Viena įsimintiniausių filmo scenų – Alo Pacino ir Chriso Sarandono herojų beveik dešimt minučių trunkantis pokalbis telefonu. Sidney Lumetas savo knygoje „Kuriant filmus“ („Making Movies“) visus nuopelnus už šį nepamirštamą dialogą skirią aktorių komandai. Galutinė jo versija – ilgų improvizacijų rezultatas. Visos repeticijos buvo įrašinėjamos, garso įrašai – vėliau transkribuojami, o remiantis jais – kuriamas naujas tekstas.
5. „Pokalbis ant pagalvių“ (Pillow Talk), 1959 m., rež. Michael Gordon
Ji – interjero dizainerė. Jis – muzikantas. Ji – vieniša karjeristė. Jis – širdžių ėdikas. Tame pačiame name gyvenantys vyras ir moteris priversti dalintis viena telefono linija. Kas gali būti asmeniškiau? Dalį filmo jie kalbasi tik telefonu, o ekranas padalintas į dvi dalis, kad žiūrovai galėtų matyti juos abu. Tarp kitko, tai pirmasis ir, be jokios abejonės, geriausias filmas, kuriame Rockas Hudsonas ir Doris Day kartu atliko pagrindinius vaidmenis. Vėliau šie aktoriai dar du kartus pasirodys kartu didžiuosiuose ekranuose.
6. „Paklusnumas“ (Compliance), 2012 m., rež. Craig Zobel
Bekė greitojo maisto restorane atsakinga už pinigines operacijas. Vieną dieną į restoraną paskambina policininkas ir apkaltina ją pavogus kliento piniginę. Nepažįstamojo balsas paprašo restorano vadybininkę uždaryti Bekę į sandėlį. Nepaisant to, kad tolesni jo telefonu perduodami prašymai dar absurdiškesni, aklai pasitikinti policija administracija nesusimąstydama juos vykdo. Kaip ir garsiame „Milgramo eksperimente“, Craigas Zobelis savo juostoje tyrinėja besąlygišką paklusnumą autoritetui. Kodėl žmogumi galima taip lengvai manipuliuoti? Sunku patikėti, kad ši šokiruojanti istorija sukurta remiantis tikrais įvykiais.
7. „Taikinys telefono tinkle“ (Phone Booth), 2002 m., rež. Joel Schumacher
Kiek pretenzingas, tačiau įtraukiantis trileris, keliantis telefono būdelių nostalgiją. Tam bendravimo būdui, kai likdavai vienas uždaroje erdvėje su savo pašnekovu ir nereikėdavo kalbėtis paskubomis einant gatve. Suprantama, dabar išmaniųjų į telefono automatus jokiais būdais neiškeistume, tačiau telefono būdelės neabejotinai turėjo savo žavesio. Net jeigu buvo tikimybė, kad atsidūręs vienoje iš jų, staiga sulauksi netikėto skambučio, keliančio grėsmę gyvybei.
