Šaltinis – amazon.com
Ne visi vaiduokliai baugina žmones. Pavyzdžiui, naujausiame Guillermo del Toro filme „Purpurinė kalva“ (filmo apžvalga) bijoti reikia kai kurių žmonių, o ne vaiduoklių. Jo filmuose vaiduokliai dažniau perspėja gyvuosius apie artėjančias nelaimes. Ta proga, kad Guillermo del Toro filmas šiuo metu rodomas kino teatruose, prisiminkime kitas vaiduokliškas juostas. Juk kada gi dar žiūrėti filmus apie vaiduoklius, jeigu ne Helovino išvakarėse?
1. „Vaidenimasis“ (The Haunting), 1963 m., rež. Robert Wise
Senas, pilnas šešėlių namas, durys, kurios pačios užsitrenkia, nežinia iš kur sklindantis juokas, klaustrofobiška atmosfera bei kaustantis šaltis… Namo savininkas paskendo, dvi jo žmonos žuvo paslaptingomis aplinkybėmis, dukra mirė nesulaukusi pagalbos, o slaugytoja, kuri turėjo ja rūpintis, nusižudė. Nuo to laiko aplinkiniai pradėjo šalintis šio paslaptingo namo, bet paranormalių reiškinių tyrėjas pakviečia tris nuotykių ieškotojus dalyvauti eksperimente. Jeigu esate įsitikinęs, kad geram siaubo filmui būtini specialieji efektai, pažiūrėkite šį.
TAIP PAT KVIEČIAME SKAITYTI: TOP 7. SIAUBO FILMAI
2. „Velnio nugurkaulis“ (The Devil’s Backbone / El espinazo del diablo), 2001 m., rež. Guillermo del Toro
Būtent šioje juostoje režisierius pateikia bene taikliausią ar bent jau patį poetiškiausią vaiduoklio apibūdinimą: „Kas yra vaiduoklis? Tragedija pasmerkta kartotis vėl ir vėl? Galbūt, skausmo akimirka. Kažkas mirusio, kas atrodo tarsi būtų gyva. Jausmas, sustingęs laike. Tarsi neryški nuotrauka. Tarsi gintare įstrigęs vabzdys.“
3. „Kiti“ (The Others), 2001 m., rež. Alejandro Amenábar
Geniali Alejandro Amenábaro režisūra, dramatiška Nicole Kidman vaidyba, gotikinius romanus primenantis scenarijus, apatišką atmosferą kurianti kamera, niūrus garso takelis bei visiškai netikėta atomazga paverčia šią juostą puikiu mistiniu trileriu, kurį norisi peržiūrėti daugiau negu vieną kartą.
4. „Sukeistas vaikas“ (The Changeling), 1980 m., rež. Peter Medak
Iš pirmo žvilgsnio šioje juostoje netrūksta klišių. Pradedant be niekieno pagalbos grojančiu fortepijonu, baigiant dūžtančiais stiklais ir netikėtai iš krano pradedančiu piltis vandeniu. Nepaisant to, ši Peterio Medako juosta įsirėžia į atmintį dėl savo paslaptingumo ir įtraukiančios atmosferos.
5. „Praeities šešėliai“ (What Lies Beneath), 2000 m., rež. Robert Zemeckis
Ką slepia melas? Kas tas vaiduoklis vonioje? Kodėl jis atsiranda? Ko neatskleidžia Harrisono Fordo herojus? Ką nori perspėti mirusios merginos vaiduoklis? Kokią paslaptį teks išsiaiškinti Michelle Pfeiffer herojei? Šioje juostoje Robertui Zemeckiui pavyko sukurti beveik Hitchcocko filmams prilygstančią įtampą.
6. „Vaiduoklis ir misis Mjur“ (The Ghost & Mrs. Muir), 1947 m., rež. Joseph L. Mankiewicz
Jauna našlė atsikrausto į ant kranto stovintį kotedžą. Sutemus ją pasitinka senasis, o kažkuria prasme ir naujasis, šeimininkas – amžinatilsis kapitonas Danielius Dregas. Nors iš pradžių jis ne itin džiaugiasi nauja namo savininke, tačiau skirtingai nuo daugelyje kitų filmų vaizduojamų vaiduoklių, tikrai nesistengia, kad naujieji gyventojai išsikraustytų iš proto, o galiausiai netgi įsimyli misis Mjur, kuriai teks rinktis tarp beviltiškos romantikos ir realybės.
7. „Nekalti“ (The Innocents), 1961 m., rež. Jack Clayton
Henry Jameso gotikinis romanas „Varžto posūkis“ („The Turn of the Screw“) buvo ekranizuotas daug kartų, tačiau būtent nuo Jacko Claytono versijos su Deborah Kerr pagrindiniame vaidmenyje ir Trumano Capotes rašytu scenarijumi nugara nubėga šiurpulys. Jau pačioje filmo pradžioje skambanti dainelė skamba gana kraupiai. Neramios dvasios juostoje pasirodo vos keletą kartų, tačiau jų buvimas jaučiamas nuolat.
