fbpx
Filmų apžvalgos, Kinas po žvaigždėmis

Trys gyvenimo spalvos: mėlyna, balta raudona (apžvalga)

„Trys spalvos: Mėlyna, Balta, Raudona“ Šaltinis – theguardian.com
„Trys spalvos: Mėlyna, Balta, Raudona“
Šaltinis – theguardian.com

„Man patinka atsitiktiniai susitikimai – gyvenimas jų pilnas. Kasdien, to nesuvokdamas, aš prasilenkiu su žmonėmis, kuriuos turėčiau pažinoti. Šiuo metu, šioje kavinėje sėdime šalia nepažįstamųjų. Kiekvienas pakils ir nueis savo keliu. Ir niekada nebesusitiks. O jei susitiks, niekad nesuvoks, jog tai jau ne pirmas kartas“, – sakė K.Kieślowskis viename interviu. Tą skirtingų, vienas kito nepažįstančių žmonių gyvenimų – tekančių savomis vagomis, kartkartėmis priartėjančių, vėl nutolstančių, o kartais susiliejančių – magiją pajus kiekvienas, matęs bent keletą vėlyvųjų kino meistro darbų.

Per tris dešimtmečius trukusią K.Kieślowskio karjerą dokumentinius pasakojimus keitė fikcija, socialinės ir politinės,  kasdienio gyvenimo temos užleido vietą moraliniams klausimams, mažų žmonių, anonimiškų sistemos varžtelių portretus išstūmė dėmesingas žvilgsnis į sudėtingų, kompleksiškų asmenybių sielos gelmes.

Šis K.Kieślowskio žvilgsnis – melancholiškas, gal net pesimistiškas, tačiau visada humaniškas. Jo filmuose retai išvysime laimingą pabaigą, daugių daugiausia – vilties blyksnį. Tačiau šis liūdesio pasaulis nestokoja atjautos ir prasmės. Šiame pasaulyje ne visada įmanoma pasakyti, kas yra tikra, o kas ne. Išorinė realybė čia nėra vienintelė realybė. K.Kieślowskis – vienas iš tų režisierių, kurio filmai siejasi, „kalba“ tarpusavyje. Į kai kurias jo filmų visatos detales galima žvelgti kaip į raktus nuo paslaptis saugančių kambarių, jas interpretuoti, bet galima ir tiesiog priimti kaip šio pasaulio įvairovės dalį, darančią jį savitą, apčiuopiamą, materialų.

Dar vienas K.Kieślowskio vėlyviesiems darbams būdingas bruožas – abstrakčių filosofinių idėjų gvildenimas. Paskutiniais tapę talentingojo lenkų režisieriaus filmai „Trys spalvos: Mėlyna, Balta, Raudona“ interpretuoja tris Prancūzijos vėliavos spalvas ir tris prancūzų revoliucijos vertybes – laisvę, lygybę, brolybę.

Po paskutinio ciklo filmo „Trys spalvos: Raudona“ (Three Colours: Red, 1994) premjeros Kanų kino festivalyje K.Kieślowskis pranešė baigiantis kino režisieriaus karjerą. Tiesa, iš kino pasaulio galutinai nepasitraukė, o toliau su scenaristu  Krzysztofu Piesiewicziu rašė filmų scenarijus. Tačiau, ar dar būtų Kieślowskis grįžęs prie režisūros, sužinoti lemta nebuvo. Praėjus dviems metams, 54–ių metų kino kūrėjo gyvybė užgęso.

Itin greitai, vos per devynis mėnesius nufilmuotoje spalvų trilogijoje, K.Kieślowskis bendradarbiavo su ilgamečiais kūrybiniais partneriais – scenaristu  Krzysztofu Piesiewicziu ir kompozitoriumi Zbigniewu Preisneriu, tačiau, siekdamas vizualinės išraiškos įvairovės, visiems trims filmams pasirinko skirtingus operatorius. „Mėlynoje“ dalyje kinematografiją kūrė Slawomiras Idziakas, „Baltoje“ – Edwardas Kłosińskis (dirbę su Andrzejumi Wajda), o „Raudonoje“ – Piotras Sobocinskis. Režisieriui pavyko suburti išskirtinius talentus – vienus įsimintiniausių savo karjeros vaidmenų šiuose filmuose sukūrė Juliette Binoche, Julie Delpy, Irène Jacob ir Jean-Louis Trintignantas.

Trilogijoje gvildenamos abstrakčios laisvės, meilės, galios, lygybės, draugystės, komunikacijos temos skleidžiasi konkrečiuose gyvenimuose, įgydamos konkrečias estetines išraiškas. K.Kieślowskį domino, kaip šie idealai, už kuriuos kovojo ir žuvo daugybė žmonių, yra realizuojami praktiškai, šiuolaikiniame pasaulyje.

Kadras iš filmo „Trys spalvos: Mėlyna” „Pasaka” archyvas
Kadras iš filmo „Trys spalvos: Mėlyna”
„Pasaka” archyvas

„Trys spalvos: Mėlyna“ (Three Colours: Blue, 1993) tiria laisvės, atminties, kančios, netekties ribas. Kartu tai – ir  kino galimybių perteikti šias trapias būsenas tyrimas. Dukros bei vyro avarijoje netekusi Julie (Julliette Binoche) ieško laisvės nuo savęs pačios, savo praeities ir skausmo. Ji bando pradėti anonimišką gyvenimą, ištirpti Paryžiaus mieste – metodiškai nutraukia materialius, finansinius, emocinius ryšius su savo ankstesniu gyvenimu. Ji nori būti užmiršta, nebesiilgima. Julie lanko Alzheimerio liga sergančią motiną (simboliškai įkūnyta Emmanuelės Rivos). „Kieślowskiškas” paradoksas – ši negali prisiminti – sutrūkinėjusi atmintis nebeleidžia jai būti motina savo dukrai. Julie, fiziškai netekusi dukros nori, bet negali, pamiršti.

Tai labiausiai stilizuota, vizualinių metaforų prisodrinta trilogijos dalis. Siekiant perteikti emocinę pagrindinės veikėjos būklę žiūrovas įtraukiamas į klaustrofobišką detalių ir simbolių pasaulį. Atrodo, Julie geba išgyventi tik koncentruodamasi į mažyčius dalykus, esančius arčiausiai, išstumdama iš galvos visa kita.

Negalint komunikuoti žodžiais, emocijas perteikia maži gestai – panirimas į baseiną, paskubomis, agresyviai sukramtomas mėlynas ledinukas, lūžtantis tarp dantų it stiklas, it kristalai (vienintelis išlaikytas praeities simbolis – dukros kambarį puošusi mėlynų kristalų dekoracija). Visa tai neleidžia žiūrovui pamiršti, jog tai, ką jis regi, yra kinas. Tokiu būdu užkertamas kelias pasiduoti sentimentalumui, visiškam susitapatinimui – forma niekada iki galo neužleidžia vietos emocijai.

Kadras iš filmo „Trys spalvos: Balta” „Pasaka” archyvas
Kadras iš filmo „Trys spalvos: Balta”
„Pasaka” archyvas

„Trys spalvos: Balta“ (Three Colours: White, 1994) – juodoji ciklo komedija, kelia klausimą, kiek įmanoma lygybė tarp skirtingą galią turinčių partnerių. Šiame filme paliečiami ir politiniai bei ekonominiai, lygybės tarp Rytų ir Vakarų aspektai.

Lenkas kirpėjas Karolis (Zbigniew Zamachowski) vedęs prancūzę susiduria su intymumo problemomis. Dėl jų paliktas žmonos Dominique (Julie Delpy) svetimoje šalyje jis – bekalbis, beteisis, be namų, be finansinės nepriklausomybės – patiria absoliutaus bejėgiškumo būklę. Režisierius tiesiogiai nepasako, iš kur kilo akivaizdžiai vienas kitą tebemylinčių žmonių problemos (nors nesunku atspėti, jog Karolio impotenciją sąlygojo nelygiavertė partnerystė) ir, ypač, kodėl Dominique reaguoja taip skausmingai ir žiauriai – be gailesčio išmeta vyrą iš savo gyvenimo. Ar ją žeidžia vyro silpnumas, ar atvirkščiai – negebėjimas priimti jos meilės, būnant silpnesniojo pozicijoje?

Nelegaliai grįžęs į Lenkiją Karolis pamažu ima stotis ant kojų ir pradeda regzti makabrišką keršto planą. Filme netrūksta ironiškų natų – grįžimas į šalį lagamine, jo vagystė, neoninis ženklas brolio kirpykloje, kontrastuojantis su kaimišku, jokių kitų progreso ženklų neturinčiu purvinos gatvės vaizdiniu. „Dabar jau čia Europa!“, – kartu išdidžiai ir pašiepiančiai paaiškina Karolio brolis.

„Baltoje“ dalyje regime Lenkiją ekonominio ir politinio chaoso laikotarpiu. Tai prieštaringas, žiaurus, neteisybės kupinas laikmetis. Tačiau gebantiems veikti, prisitaikyti ir – ypač nesibodintiems nelegalių priemonių – tai galimybių metas. Paradoksalu tai, kad ironiškiausias, kalėjime besibaigiantis filmas yra, ko gero, labiausiai priartėjantis prie to, ką galima vadinti laiminga pabaiga.

Kadras iš filmo „Trys spalvos: Raudona” „Pasaka” archyvas
Kadras iš filmo „Trys spalvos: Raudona”
„Pasaka” archyvas

Paskutinė trilogijos dalis „Raudona“ – struktūriškai sudėtingiausias ir daugiausiai erdvės interpretacijoms paliekantis kūrinys. Tai pasakojimas apie gyvenimą, jį valdančius atsitiktinumus ir likimą, paralelinius pasaulius, ateitį ir dabartį, gilius žmogiškus ryšius ir negebėjimą komunikuoti. Ženevoje studijuojančios ir modeliu dirbančios Valentinos (Irène Jacob) ir atsistatydinusio teisėjo (Jean‑Louis Trintignant) gyvenimai netikėtai susipina. Tačiau ar jie nesusitiko per vėlai? O gal jų susitikimas dar tik įvyks? Ar gali praeitis atgyti dabartyje, o kitas žmogus nugyventi mums skirtą gyvenimą?

K.Kieślowskio filmai sklidini mistiško efemeriškumo – dažnai regime personažus per langą arba atsispindinčius stikle bei veidrodžiuose. Neretai vienu metu matome kelis jų atspindžius, tarytum egzistuojančius tuo pat metu paralelinėse visatose. Šis lygiagrečiai tekančių gyvenimų leitmotyvas sutinkamas ne viename filme, o labiausiai išplėtotas, žinoma, „Dvigubame Veronikos gyvenime“ (The Double Life of Veronique, 1991). Kiti nežemišką atmosferą kuriantys elementai – sakralumo motyvų persmelkta muzika ir viską užliejanti šviesa. Žmonių veidai neretai tampa drobėmis, ant kurių tapoma saulės šviesa, panardinančia, ištirpdančia veikėjus, akimirkai suardančia pasakojimo tėkmę – it mažas apreiškimas, stebuklas kasdienybėje.

K.Kieślowskio personažai daugiamačiai kvėpuojantys žmonės, su savo pasaulėjauta, istorija. Ilgam ties jų biografijomis neapsistojama – pakanka keleto štrichų, kad jie atgytų prieš žiūrovo akis. Iš taupių dialogų sužinome apie Valentinos šeimos dramą. Keletas detalių pasako viską apie Julie ir jos vyro santykius, nors, išties neatskleidžiama beveik nieko. Režisierius pateikia kelias detales ir leidžia žiūrovui linijas nubrėžti pačiam. Tiesa, palikdamas vos regimą punktyrinę liniją – kaip suflerį, kaip užuominą, į kurią prireikus gali, bet neprivalai atsiremti.

Efektas, sukeliamas K.Kieślowskio filmų gali būti palygintas su Valentinos išsakyta emocine būsena – mergina nujaučia, jog kažkas svarbaus vyksta su jos gyvenimu, bet nesupranta kas. Panašus jausmas apima pirmąkart žiūrint K.Kieślowskio filmus. Tai intuityvi, organiška reakcija. Vėliau, pakartotinis žvilgsnis padeda atrasti struktūras, logines linijas, kino priemonėmis įgyvendinamas abstrakčias idėjas.

Paklaustas, ką nori savo filmuose užfiksuoti, K.Kieślowskis atsakė: „Galbūt sielą. Bet kokiu atveju, tiesą, kurios aš pats nesu atradęs. Galbūt – laiką, kuris pralekia ir niekad negali būti pagaunamas.“ Jei kino priemonėmis įmanoma užčiuopti ir perteikti šias temas, neabejotinai,  K.Kieślowskis yra vienas labiausiai prie to priartėjančių režisierių. Jo filmai atskleidžia pasaulio ir žmogiškosios būties grožį, liūdesį ir kompleksiškumą, trapią, efemerišką pasaulio sielą.

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.