LKC archyvas
Kai praėjusių metų pabaigoje paaiškėjo, jog lietuviškas Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“ (2023) bus rodomas Sandanso kino festivalyje, kilo džiugus šurmulys. To net būtų pakakę milžiniškam susidomėjimui sukelti. Negano to, režisierė laimėjo vaidybinių pasaulio kino (world cinema dramatic competition) sekcijoje. Tad kartelė (bent tų, kurie domisi festivalių tendencijomis) iš anksto buvo užkelta aukštai. O ar filmo premjera Lietuvoje išpildė mūsų lūkesčius?
„Tu man nieko neprimeni“ pasakojama gana paprasto siužeto istorija: šiuolaikinio šokio šokėja Elena susipažįsta su gestų kalbos vertėju Dovydu – abu netrunka susižavėti vienas kitu, tačiau koją standartiniams romantiniams santykiams kiša Dovydo aseksualumas, tampantis priešingu kūniškai pasaulį jaučiančios Elenos būviui.
Daugiau filme nėra jokių didelių siužetinių vingių: parodoma herojų kasdienybė, pasimatoma su dar keliais žmonėmis, tačiau visa filmo esmė – veikėjų komunikacija (kartais žodinės, kartais – ne) ir tarpusavio jausmų aiškinimasis.
Čia iškyla rizika – juk labai lengva tokią dramą supaprastinti, ar dar blogiau – pateikti ją nuobodžiai ar neįtikinamai. Tikriausiai girdėjote ar skaitėte ne vieną komentarą, kurio autorius teigia neisiąs žiūrėti „tokios nuobodybės“. Tad svarbu paminėti, jog nors angliškai filmas vadinasi „lėtas“ (slow), tačiau neskubaus tempo, „Tu man nieko neprimeni“ kalba apie lėtą santykių kūrimą, o ne liudija daugeliui pažįstamą lėtą lietuvišką kiną.
Įveikiami ir kiti nusistovėję simptomai: filme – natūralūs dialogai ir vaidyba. Veikėjai bendrauja kaip žmonės, o ne nuo teatro scenos nužengę personažai. Visa tai – ir režisierės, ir aktorių nuopelnai. Galima girti Kęstučio Cicėno gestų kalbos įvaldymą, tačiau sėkmė aplanko tiek dėl žmogiškos, artimos kalbos scenarijaus, ir tiek dėl puikiai parinktų aktorių ir jų sulipimo: ekrane jie žiūrisi ir jų meile patikėti labai lengva.
Atskiro pagyrimo nusipelnė ir garso takelis. Perėjimus tarp veikėjų santykių aiškinimosi dažniausiai dengia bežodės muzikinės scenos – tiek Monika Liu, tiek „shishi“ ar „April Snow“ suskamba gražiai ir laiku bei suteikia filmui žaismingumo.
Norint galima kabinėtis prie kelių režisierės sprendimų. Pavyzdžiui, filmas išsiskiria aseksualumo tema – šiuolaikiniame kine, ne tik lietuviškame, ji itin reta, tad iš karto patraukia (būsimo) žiūrovo dėmesį. Tema pateikta suprantamai, Dovydą visada norisi palaikyti ir jokiu būdu neteisti, tačiau apie jį kaip herojų, nepaisant šios jo tapatybės dalies ir buvimo gestų vertėju, sužinome ne tiek ir daug. Filmo ašimi tampa Elena ir jos būsena. Kitą vertus, šis sprendimas gali būti priimtas racionaliai, siekiant supažindinti su aseksualumo tema iš šono, o ne perimti pasakojimą iš šių žmonių.
Keistokai atrodo ir Elenos draugė vienuolė, kuri rodos įpinta į pasakojimą tam, kad žiūrovui būtų paprasčiau paaiškinta apie sprendimą gyventi už dominuojančio seksualumo ribų. Tikriausiai galima apsieti ir be tiesioginio vienuolės išstojimo – iš žiūrovų reakcijų salėje viso filmo metu, panašu, kad dauguma ir be to rado bendrą kalbą su filmu.
Dirbtinoka ir apsilankymo pas ūmią, inteligentę autoritarę Elenos mamą scena, bet dėl jos pamatome nuostabų onelinerį apie „McDonaldą“ (pažiūrėkite filmą – po jo irgi norėsite patraukti valgyti pigaus mėsainio link).
Nepaisant nedidelių trūkumų, „Tu man nieko neprimeni“ pamatyti būtina. Net jei mėgstate painias istorijas, o į jausminius, itin daug apie romantinius santykius kalbančius filmus numojate ranka – juo labiau išdrįskite peržengti savo ribas ir pabandykite suprasti kažką svetimo.
Apgalvota režisūra, natūralūs pokalbiai, bendrystė tarp aktorių ir viską apjungianti muzika paverčia „Tu man nieko neprimeni“ labai gražiu, įtraukiančiu draminiu filmu – ir visiškai nesvarbu, apie ką jis.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
