Fotografė Vytautė Ribokatė
Studijuodama mediciną Lina Semaškaitė-Blėdienė suprato, jog jai trūksta pašaukimo šiai specialybei, todėl pasuko į garso režisūrą. Su kūrėja kalbėjome apie įsimintiniausius projektus, mažą konkurenciją Lietuvoje ir motinystės bei darbo kine derinimą.
Kaip tapote garso režisiere? Ar jau mokykloje žinojote, kuo norite būti užaugusi?
Garso režisūra mano gyvenime atsirado gana spontaniškai, mokyklos suole apie ją tikrai nesvajojau, gal net tokios konkrečios sąvokos nežinojau. Mokiausi Vilniaus Licėjuje biocheminės pakraipos klasėje ir ruošiausi tapti gydytoja. Kaip ir didžioji dalis klasiokų stojau į Vilniaus universitetą, mediciną. Deja, po kelių mėnesių studijų supratau, kad šiai specialybei trūksta pašaukimo, tad teko skubiai kurpti planą B.
Visą gyvenimą muzikavau – dainavau chore „Liepaitės“, grojau klavišiniais instrumentais, paauglystėje dalyvavau kelių roko grupių veikloje. Kai koncertuodavome su grupe, ne itin mėgaudavausi laiku ant scenos, bet labai žavėjausi garso režisierių darbu ir kartais pagalvodavau, kad mieliau būčiau jų vietoje.
Tad metusi mediciną pradėjau domėtis, ką reikia studijuoti, kad galėčiau dirbti su renginių garsu. Pasisekė, kad ateinančiais metais kaip tik turėjo būti renkamas garso režisierių kursas (tuo metu tai vykdavo kas ketverius metus). Taip atsidūriau garso režisūros studijose.
Anksčiau jos būdavo nesuskirstytos į muzikinę ir kino pakraipas – mokėmės viską. Stodama svajojau dirbti su renginių įgarsinimu, bet po to susižavėjau kino garsu ir likau su juo dirbti.
Kokia yra moterų, garso režisierių padėtis Lietuvoje?
Tokia pati kaip vyrų. Džiugu, kad dabar jau galiu taip pasakyti. Prieš 10-15 metų dar susidurdavau su seksizmu, nes ši specialybė kažkodėl buvo traktuojama kaip vyriška.
Fotografė Vytautė Ribokatė
Ar yra didelė konkurencija tarp šios specialybės atstovų Lietuvoje?
Ne, konkurencijos nėra arba aš jos nejaučiu. Manau, jai atsirasti būtų labai sveika. Taip turbūt yra todėl, kad Lietuvos rinka labai mažytė ir viskas vyksta draugysčių principu. Tikiuosi, kad konkurencija visgi atsiras keičiantis kartoms ir vis gausėjant garso režisierių gretoms.
Šiuo metu auginate kūdikį. Kaip pavyksta derinti motinystę ir darbą garso režisūros srityje? Ar šioje profesijoje įmanoma kuriam laikui susitelkti į motinystę, turint galimybę vėliau sugrįžti prie darbų?
Kažkokios ilgesnės pertraukos daryti neketinu, labai mėgstu savo darbą, užsiimdama garso montažu užsimirštu ir atsipalaiduoju. Žinoma, pasitaiko ir stresinių situacijų. Mano darbo vieta namuose, tad visada esu šalia sūnelio. Aišku, viskas būtų labiau komplikuota be vyro Leono, kuris yra vaiko priežiūros atostogose ir perima didelę dalį rūpesčio. Esu jam labai dėkinga už galimybę nestabdyti savo veiklos.
Kaip vyksta garso režisierių atranka? Ar užtenka portfolio, ar tenka atlikti tam tikras užduotis?
Man pačiai nėra tekę dalyvauti jokioje atrankoje, o gaila, labai norėčiau! Yra keli režisieriai, su kuriais svajoju padirbėti, tačiau jų projektai manęs nepasiekia. Kita vertus aš pati nemoku savęs reklamuoti – labai retai dalyvauju filmų premjerose, nemėgstu small talk’inti ar girtis savo darbais socialiniuose tinkluose.
Garso režisierių atrankos idėjai labai pritarčiau! Galėtume kurti garsinius sketch’us pagal scenarijų, ir filmo režisierius pasirinktų tinkamiausią.
Fotografė Vytautė Ribokatė
„Murmančios širdys“ tarptautinį pripažinimą gavęs filmas, kuriame Jūs buvote garso operatorė. Kokie jūsų pagrindiniai įspūdžiai iš darbo filmavimo aikštelėje? Ką „išsinešėte“ iš šio jautraus darbo?
Darbas aikštelėje buvo sunkus tiek fizine, tiek emocine prasme. Kadangi tai stebimoji dokumentika, su operatoriumi Linu Žiūra turėdavome būti nuolat pasiruošę spausti REC mygtuką. Tokiam įtemptam budėjimo režime būdavome nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. O dar kaip tyčia žiema tais metais pasitaikė labai šalta, o vasara karšta.
Kita sunkioji dalis – filmo veikėjų poelgiai, nuotaikos ir emocijos. Jų tarpusavio peripetijos manęs labai nejaudino, savo aplinkoje turiu nuo alkoholio priklausomų žmonių, tad tokio bendravimo esu prisižiūrėjusi apsčiai. Bet buvo labai skaudu matyti, kaip suaugę vyrai savo agresiją išlieja ant silpnesnių – paauglio Mato ir gyvūnų. Tokiais momentais buvo sunku išlikti tik stebėtoju.
Nepaisant to projekte išgyvenau labai stiprių šviesių momentų. Žavėjausi Žano žmona Lina, bendruomeniškumo galia, užsimezgė graži draugystė su filmo operatoriumi Linu ir režisieriumi Vytautu Puidoku, galų gale dar labiau subrendau emociškai.
Kas buvo sunkiausia dirbant su filmo „Murmančios širdys“ garsu?
Konkrečiai įrašinėjant garsą sunkiausia būdavo susitarti su Matu dėl radijo mikrofono dėvėjimo ir valandų valandas klausytis per ausines melžimo aparato skleidžiamo monotoniško triukšmo.
Fotografė Vytautė Ribokatė
Kiek skiriasi garso režisieriaus darbas dokumentiniame ir vaidybiniame kine? Kas yra sunkiau/lengviau?
Labai didelio skirtumo nėra. Klaidinga įsivaizduoti, kad dokumentikoje nieko nėra pridėta garso postprodukcijoje ir girdime tik tai, kas įrašyta aikštelėje filmavimo metu. Dokumentiniam filmui lygiai taip pat, kaip vaidybiniam, postprodukcijos etape pridedami garso efektai, Foliai, atmosferiniai garsai. Gal tik labiau stengiamasi išlaikyti tų garsų autentiškumą.
Kalbant apie darbo filmavimo aikštelėje specifiką – dokumentikoje šiek tiek daugiau streso, nes nėra antro dublio. Jei kažkas nepavyko įrašo metu, pakartoti nepaprašysi.
Ar įvardintumėte įsimintiniausius savo projektus, kuriuose dirbote?
Įsimintiniausias buvo pats pirmas filmas su kurio dirbau – Romo Zabarausko „Pornomelodrama“. Buvau tik baigusi antrą kursą ir garsą aikštelėje įrašinėjau viena, o po to dariau ir filmo garso postprodukciją. Buvo labai daug jaudulio! Bet visi buvome visiškai žali, tad už klaidas niekas nebarė.
Iš paskutiniųjų projektų be „Murmančios širdys“ įsiminė Sergejaus Orlovo dokumentinis filmas „Šventiesiems stebint“, už kurio garsą šiais metais buvau nominuota „Sidabrinei gervei“. Filme pasakojama apie ukrainietį menininką Oleksandrą, kuris kartu su žmona tapo ikonas ant panaudotų karo amunicijos dėžių. Vieną iš tų ikonų šių metų gegužės mėnesį Volodymyras Zelenskis įteikė Popiežiui. Nežinau kodėl, bet pamačiusi tą momentą susigraudinau. Labai tikiuosi, kad šitas karas greitai baigsis.
Ko palinkėtumėte jaunajai garso režisierių kartai?
Linkiu projektų, kurie praturtintų jus kaip kūrėjus ir kaip asmenybes.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
