Tęsiant paskutinio straipsnio apie transhumanizmą bei žmogaus ir technologijų santykį serialuose temą, judame link kitos krypties – utopinio pasaulio. Šiame straipsnyje laikomasi apibrėžimo, jog utopija yra tokia visuomenės sandara ar erdvė, kuri pasižymi idealaus pasaulio bruožais, o žmonės nori jame gyventi.
Suprantama, jog jeigu idealų pasaulį įsivaizduotume kaip pasaulį be problemų, neliktų intrigos žiūrėti serialą. Todėl toliau minimuose kūriniuose utopija suprantama kaip idealumo siekianti vieta, kurioje taip pat gali iškilti nenumatytų sunkumų arba situacijų, kai technologijos ar transhumanizmas yra išsigelbėjimas ar gyvenimo palengvinimas.
Dangiškas pasaulis
Bent keliuose serialuose utopiškas gyvenimas yra suprantamas it rojus. Tačiau ne rojus žemėje, o pomirtiniame gyvenime. Būtent tokią galimybę – įveikti žmogaus kūno ribas kritiniu atveju, visiškai ignoruojant kūną – siūlo technologinė pažanga. Praėjusiame straipsnyje buvo pristatytas vienas iš „Juodojo veidrodžio“ (Black Mirror, 2011-dabar) epizodas. Absoliuti dauguma šios antologijos serijų itin kritiškai vertina naujųjų technologijų vaidmenį ir pabrėžia įvairias pavojaus ar nužmogėjimo formas. Vis tik, iš daugiau nei dvidešimties serijų išsiskiria dvi – būtent jose dominuoja švelnesnis tonas, viltis ir laiminga pabaiga.
Viena iš jų – „San Juniperas“ (San Junipero, 2016), kuriame pasakojama apie to paties pavadinimo pajūrio miestelį. Tik miestelis yra simuliuojama realybė, kurioje trumpam gali apsigyventi senyvi žmonės arba likti gyventi ten amžiams po kūno mirties. „San Juniperas“ taip pat yra meilės istorija apie Keli ir Jorki, kurių susipažinimas įvyksta būtent šiame netikrame miestelyje.
Kaip ir prieš tai aptartame „Barzduke“ (Bandersnatch, 2019), „San Junipere“ vyrauja 8-ojo dešimtmečio atmosfera, lydima futuristinių elementų. Tiesa, šiuo atveju retrofuturizmas atrodo nepavojingai. Pirminis „tuoj įvyks kažkas blogo“ pojūtis skatinamas ne pačios serijos įvykių, o išankstinio žinojimo, kur link pakrypsta visos „Juodojo veidrodžio“ serijos. „San Juniperas“ išsiskiria apie technologinę pažangą kalbėdamas kaip apie pagalbą ir išeitį kitos nebeturintiems.
Veikėjai susiduria su nelengvomis dilemomis ir pasirinkimais: ar tikrai verta likti San Junipere? O ką daryti, jei tavo artimieji nesulaukė šios technologinės galimybės? Kad ir ką nuspręstų veikėjai, jie turi teisę rinktis – kur būti, ką veikti, net išsitrinti save iš San Junipero, jeigu amžinybės pasirodytų per daug.
Toks pasaulis nevirsta distopiniu tikriausiai dar ir todėl, jog San Junipere esantys žmonės suvokiami kaip gyvi ir sąmoningi. Tai simuliuota realybė, į kurią tarsi milžinišką tinklo debesį perkeliamos žmonių sąmonės. Kalbų apie dirbtinį intelektą ar kiborgus ar tolimesnes žmogaus transformacijas čia nėra. Kitaip tariant, serijoje judama link idėjos, kad transhumanizmas kaip pozityvus posūkis įmanomas tol, kol jis keičia žmogaus esybės/sąmonės/sielos vietą, bet ne pačią esybę.
Gana panašią istoriją siūlo ir serialas „Virtualus pasaulis“ (Upload, 2020-dabar). Šiame seriale pasakojama apie netolimą ateitį, kurioje įmanoma save įkelti (upload) į virtualų pomirtinį gyvenimą. Taip nutinka ir Natanui – netikėtai avarijoje žuvusiam jaunam programuotojui, kuris, jo merginos Ingrid sprendimu, perkeliamas į prabangų pomirtinį miestelį. Jis šiek tiek primena telefono programėlę – nepaisant įspūdingos grafikos, pramogų ir tikroviškumo, jame yra nemažai reklamų, o jei nori įdomesnių pasirinkimų – už juos reikia papildomai susimokėti. Už Nataną moka ir kiekvieną jo žingsnį kontroliuoja Ingrid.
„Virtualus pasaulis“, nors ir turintis juodosios komedijos elementų, spinduliuoja gera nuotaika ir pozityvumu. Naujosios technologijos įgalina žmones (jų sąmonę) veikti ir toliau. Nepaisant skaitmeninių ir kompiuterinių žaidimų elementų (žiūrovai supažindinami ir su miestelį prižiūrinčiais programuotojais ar kitais darbuotojais bei mato, kaip šie gali pakeisti įvairias mažas detales), „Virtualus pasaulis“ nekelia klausimų dėl fiziškai mirusių žmonių žmogiškumo.
Tačiau Natanas nėra visiškai patenkintas savo dabartine padėtimi – taip atsitinka dėl sąlyginai mažos jo veiksmų kontrolės ir gebėjimo rinktis. Virtualus gyvenimas – gražus, tačiau daugiausia jame išlošia tik turėję daug pinigų realybėje. Galų gale, net ir pats sprendimas atsidurti miestelyje buvo nulemtas labiau kitų žmonių nei pagrindinio veikėjo, kuris tiesiog nespėjo apgalvoti situacijos. „Virtualus pasaulis“ vis dar išlieka labiau utopiniu nei distopiniu, tačiau indikuoja, kokios žmogui paliktos galimybės gali užtikrinti taikų ir ramų pomirtinį technopasaulį.
Maži žingsneliai – didelės galimybės
„Manau, kad kiekviename romantiniame santykyje yra dalis utopijos“, – sakė režisierius Pedro Almodovaras, o tai įtvirtino – ir vėl „Juodojo veidrodžio“ kūrėjai. Nors romantikos nemažai ir jau minėtame „San Junipere“, romantiniai santykiai, kaip tema, labiau išplėtojama antroje pozityvioje serialo serijoje – „Hang the DJ“ (2017).
Šioje serijoje pasakojama apie Eimi ir Franką – du žmones, kurie ieško romantinio partnerio, vaikščiodami į pasimatymus. Abudu susitinka su jiems iš anksto programėlės numatytu asmeniu. Susitikę žmonės spusteli mygtuką savo išmaniajame įrenginyje ir sužino, kiek laiko praleis drauge. Tai gali būti kelios valandos, savaitės ar net metai. Praėjus duotam laikui pora išsiskiria ir sulaukia naujo pasiūlymo. Taip trunka tol, kol programėlė neišrenka gyvenimo partnerio. Iš pradžių Eimi ir Frankas kartu praleidžia vos 12-ka valandų, per kurias itin sužavi vienas kitą. Vėliau programėlė juos pastūmėja į netrokštamus santykius, tačiau pora norėtų susitikti vėl.
Serijoje yra ir daugiau su utopija ir transhumanizmu susijusių aspektų, tik jų atskleidimas reikštų visišką serijos perpasakojimą. Norintiems labiau pasukti galvas dėl technologinių grėsmių (ar laimėjimų), vertėtų pažiūrėti šią neilgą seriją iki galo.
Grįžtant prie minėtų siužeto detalių, matyti, jog romantiniame pasakojime, paremtame galbūt naivia, bet utopiškai skambančia „to vienintelio“ paieška, netrūksta ir nedidelių nesusipratimų ar nesklandumų. Kaip minėjo serialo kūrėjas, „Hang the DJ“ buvo įkvėptas „Spotify“, tik vietoje rekomenduojamų dainų grojaraščių, siūlomi žmonės. Kaip dažnai „Spotify“ ar, blogiau (netaikliau), „Netlix“ jums yra pasiūlę itin netinkamą kūrinį? Per daug kartų.
„Hang the DJ“ remiasi šia patirtimi ir tai pritaiko dar intymesnei sferai – jausmams kitam žmogui. Įvairios tinkamos partnerio paieškos programėlės nėra naujiena, tačiau čia vaizduojami troškimai, kur kito žmogaus rekomendacija yra labiau nei primygtinė.
Šioje serijoje taip pat skiriama dėmesio laisvos valios ir pasirinkimo klausimui, tik siekiant neatskleisti įdomios pabaigos, jos nebus aptariamos. Iš esmės žmogus išlaiko kontrolę savo rankose, o šiuolaikinių technologijų pasiūlymai tampa geresnio gyvenimo dalimi ar bent patraukliais pasiūlymais, o ne keliu apokalipsės link.
Kas toliau?
Pažvelgus tiek į aptartus serialus, tiek ir į visą straipsnių ciklą, panašu, jog kol kas kinas bei kitos vizualiojo meno formos linksta prilyginti transhumanizmą pavojui ir jį kritikuoti. Kiborgai dažnai simbolizuoja engiamų grupių padėtį ir padeda apsvarstyti, kas yra suvokiama kaip žmogus, o kas, deja, patenka į užribį. Visa tai įvyksta totalitarinio, absoliučios kontrolės valdymo lauke.
Japoniškasis kiberpankas teigia, jog nieko gero neatneš net technologijų demokratizavimas. Dirbtinis intelektas kaip realaus pavojaus žmonijai galimybė apsvarstomas jau nuo klasikinių septintojo dešimtmečio filmų. Gal tik šiuolaikiniuose kūriniuose apie DI atskleidžiamos platesnės interpretacijos, pergalvojant skirtingų žmogiškumų sugyvenimą.
Na, o Davidas Cronenbergas savo kūno siaubo kinu jau kurį laiką bando parodyti, jog visos šios transformacijos, transhumanizmas ir kiborgizacija vyksta jau kurį laiką ir vyks toliau – žmogus negali (nenori?) atsisakyti technologinių kūno invazijų. Kultinis režisierius siūlo nepamiršti apsvarstyti kūno ribų: visiškas jų atsisakymas gali vesti prie žiaurių, bazinių instinktų.
Ir vis tik, apie utopijas kalbančiuose kūriniuose išryškėja siūlymas-galimybė. Technologinės invazijos, net ir visiškai fantastinės ir gal net kiek gąsdinančios, įmanomos tol, kol egzistuoja konstanta – žmogaus sąmoningumas bei galimybė kontroliuoti savo veiksmus bei kūną (ar net kūno atsisakymą).
Įsikvėpti šių, kol kas nerimtų (nes neegzistuojančių), pasakojimų galima turinio transliavimo platformose. Šias dvi ir visas kitas „Juodojo veidrodžio“ serijas galite rasti „Netflix“, o „Netikrą pasaulį“ – „Amazon Prime Video“. Serialai nėra ilgi: galite sužiūrėti vos per porą laisvų dienų. O tada galėsime pasikalbėti apie transhumanizmą.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
