Praėjusių metų rugpjūtį šalį pasiekė džiugi žinia: du lietuviški filmai susižėrė krūvą apdovanojimų Lokarno kino festivalyje, o vienas jų – Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ (Toxic, 2024) – laimėjo ir pagrindinį prizą – „Auksinį leopardą“.
Gaila, jog daug žiūrovų ir ne tokių įdėmių kino naujienų sekėjų praėjus daugiau kaip pusmečiui šią žinią pamiršo ir netyčia praleis šiuo metu kine rodomą prizininką. O gaila, nes „Akiplėša“, nors ir nepataikauja daugelio skoniui, yra intriguojanti, laikui nepavaldi brendimo (coming of age) istorija.
„Akiplėšoje“ pasakojama apie trylikos-keturiolikos metų Mariją ir Kristiną bei jų išgyvenimus siekiant ištrūkti iš nykaus rajono. Paauglių santykiai su tėvais sudėtingi: Marijos mama emigravusi, mergina auga su ezoterika užsiimančia močiute, o Kristina gyvena su išgerti mėgstančiu tėvu, kuris nors ir linki dukrai gero, nėra svajonių šeimos pavyzdys. Paauglės apsuptos vyresnių, dažnai pavojingų draugų, svaigalų ir kitų nemalonių aplinkybių. Draugės pradeda lankyti modelių mokyklą, kuri tampa vilties simboliu, žada šviesią ateitį ir pasitikėjimą savimi, tačiau galiausiai virsta klampiausia ir sudėtingiausia gyvenimo peripetija.
Kaip matyti iš siužeto, daugiausia dėmesio dramoje tenka dviem pagrindinėms personažėms, todėl buvo labai svarbu, kad aktorių pasirinkimas ir vaidyba būtų tinkamas. Jaunosios Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė maloniai nustebina ir užgožia gerokai labiau patyrusius aktorius. Niuansuota vaidyba, kartais žodžiai, o kartais tiesiog akimis, leidžia puikiai suprasti, kuo gyvena Marija ir Kristina, ir geriau įsijausti į rodomą filmo pasaulį, nes jis daugumai bus svetimas. „Maniau, kad jau nebevyksta tokios nesąmonės“, – po filmo sakė mano vyresnės kartos mama, o tramkelių aš didžiąja filmo dalį, iki pasirodant Gariūnų bokštams, išvis nesupratau, kad prieš akis matau savo gražų, švarų miestą.
Nudrengti ne tik mašinų laikymo, bet ir socialinę funkciją atliekantys garažai, alkoholį pardavinėjantys senoviniai kioskai, landynes primenantys butai – visa tai palikome vargingiau gyvenančiai visuomenės daliai Nepriklausomybės pradžioje. Žinoma, „Akiplėša“ ne dokumentika ir slogi atmosfera sustiprina matomų herojų motyvacijas. Kas nenorėtų ištrūkti iš tokio gyvenimo? Net jei dėl to tektų išgerti kaspinuočio tablečių (beje, jau seniai nemačiau filmo, kuriam taip puikiai tiktų abu iš pažiūros visai skirtingi, lietuviškas ir angliškas, pavadinimai).
Bet net jei rodoma aplinka svetima, paauglių merginų patirtys išlieka universalios. Bodėjimasis savo kūnu, norėjimas daugiau/geriau/greičiau, jautimasis suaugusia, o taip pat ir – nieko negalinčia: ne visi lankėme modelių mokyklas, tačiau dauguma žino, ką reiškia būti tuo nerangiu paaugliu.
Visai įdomus režisierės sprendimas keistų ir nepritampančių kūnų parodyti daugiau: tai ir ryškesnės negalios – kaip vaikinas su stikline akimi ar kaimynė paauglė su lipedema, ir įprasti, bet vis vien nepritampantys kūnai – kaip ryškiai raudonplaukis draugelis, ir nuogu pilvu su „meilės rankenėlėmis“ vaikštantis tėvas. Tad šlubčiojanti Marija, nors ir jaučiasi ne savo vietoje, ypač brendimo laikotarpiu, yra viena iš daugelio nestandartinių žmonių.
Vis tik einant į filmą reikėtų nusiteikti, kad tai festivalinis kinas, tad greito tempo ir veiksmo kaip, pavyzdžiui, „Pietinia kronikose“, tikėtis nereikėtų. „Akiplėša“ nuo to netampa blogesnė, tiesiog vertėtų turėti atitinkamus lūkesčius. Be to, filme yra kelios pretenzingos scenos (kurios, mano galva, nieko neprideda, bet lai tai būna skonio reikalas) ir, kas kiek nustebino, – prastas garsas.
Galbūt man nepasisekė jį žiūrėti geroje kino salėje, tačiau ne vieną sykį, ypač filmo pradžioje, visiškai nesupratau, ką sako veikėjai, ir savotiškai pavydėjau užsienio žiūrovams, kurie filmą mato su subtitrais ir nesuka galvos dėl neaiškios kalbos.
„Akiplėša“ taip pat pasižymi ganėtinai nestandartiniu griežtos kompozicijos filmavimu bei simetrija: kai kuriems gali pasirodyti, kad visi tyli ir nieko nevyksta; kartais taip ir yra, bet tai svarbūs kadrai herojų vidiniams išgyvenimams.
Nepaisant to, „Akiplėšą“ pamatyti verta. Kaip ir dauguma gerų brendimo istorijų, šis filmas skirtas įvairių amžiaus kategorijų žmonėms – visiems, kas kada nors jautėsi nepritampantys ir nesuprasti – tad 90 proc. mūsų.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
