Fotografė Vytautė Ribokaitė
Spaudoje bei recenzijose vis dažniau aptariama muzikos kompozicijos svarba filmuose. Apie pagrindinius garso kompozicijos iššūkius, bendros vizijos su režisieriais paieškas bei įspūdžius kuriant muziką filmui „Akiplėša“ kalbėjome su filmų muzikos kompozitoriumi Gediminu Jakubka.
Kaip garso kompozicija filmams atsirado tavo gyvenime?
Viskas prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, kai lankiau muzikos mokyklą ir grojau alternatyvios muzikos grupėse Panevėžyje. Jau tada bendravome su Aiste Žegulytė, su kuria ir dabar dirbamame kuriant jos filmą „Holy Destructors“.
Akademijoje mokėmės režisūros: aš – garso, o ji – kino. Pirmaisiais studijų metais pradėjome kartu dirbti kuriant studentišku filmus. Retrospektyviai žvelgiant sakyčiau, kad tiesioginis darbas su kino muzika prasidėjo pirmaisiais akademijos studijų metais, 2008-2009-aisiais. Bet paraleliai visada buvau su muzika: grojau grupėse, mokiausi groti klasikine gitara muzikos mokykloje.
Kaip „prisijaukini“ scenarijus, kai kuri filmo garsą?
Atvirai pasakius, po pirmųjų scenarijaus skaitymų, dar nelabai suvokiu, apie ką bus filmas. Negaliu pasakyti, ar sąmoningai suprantu, ar man patinka filmas. Perskaičius scenarijų tenka susitikti su režisieriais. Tada prasideda giluminė analizė, apie ką yra filmas, apie jo estetinį pagrindą.
Kiek dirbau su filmais, visi buvo labai skirtingi. Todėl tas išsigryninimas ir scenarijaus prisijaukinimas yra „post-factum“ procesas daug diskutuojant su režisieriais.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kiek laiko užtrunka sukurti muziką filmui?
Tai nepamatuojamas dalykas. Galiu pasakyt praktiškai, jog „Akiplėšai“ sukurti muziką užtruko pusę metų. Kai pilna koja, pilna galva, pilnomis ausimis dirbi. „Animus animalis“ filme visas postprodukcinis procesas truko labai ilgai, dirbau gal 3-4 metus, nes kito garsas ir kompozicijos. Su filmu „Holy Destructors“ dirbau maždaug pusę metų.
Kaip Lietuvoje vyksta kompozitorių filmams atranka?
Visi režisieriai, su kuriais dirbau, jau buvo pažįstami iš anksčiau – iš akademijos laikų, bendro draugų rato, arba tiesiog iš bendro kinematografų aruodo. Nebuvo jokios atrankos ar skelbimo, kad aplikuočiau ir mane priimtų dirbti.
Kadangi dirbau su meniniu kinu, viskas vyksta gana uždaroje bendruomenėje. Visi gerai pažįsta vieni kitus, ir kas svarbiausia, vieni kitais labai pasitiki. Toks buvo mano raktas į kino muziką – per pasitikėjimą.
Kam sudėtingiau kurti garso takelį: dokumentiniam ar vaidybiniam filmui?
Labai priklauso nuo filmo fabulos, estetinės ašies ir ko filmas reikalauja. Nesakyčiau, kad žanriškai būtų sunkiau ar lengviau. Pati sunkiausia dalis, nepriklausomai nuo žanro, yra atrakinti filmo estetiką, kuri taptų muzikiniu identitetu. Kaip, pavyzdžiui, kameros darbas arba spalvingumas, kuris atitaikytas tik tam filmui ir sukuria filmo identitetą. Muzikinį identitetą atrakinti gali prireikti labai daug laiko, diskusijų ir bandymų.
Kiek dažnai praktikoje tenka ištrinti netinkamas kompozicijas, viską perrašyti?
Netinkamų dalių yra atsisakoma. Galiu pažymėti, kad yra toks įdomus momentas – nebelieka muzikos kūrėjo ego, nes jis savo ego paaukoja filmo esmei. Nors ir sukuri labai įspūdingą kūrinį, kuris tam tikrai scenai labai tinka, bet filmo kontekste atrodo kaip išsišokėlis, tad tenka jį išmesti. Šioje vietoje susiduriu, kad didelis darbas yra tiesiog pamiršti savo ego, pilnai atsiduoti tam darbui, kurio reikia filmui.
Iš kokių kompozitorių semiesi įkvėpimo?
Iš Andžejaus Koržinski, dirbusio su lenkų režisieriumi Andžejumi Žulãvskiu. A. Koržinski kūryba yra tobula, turiu jo filmų, plokštelių. O A. Žulãvskis yra vienas mylimiausių režisierių, ir jų duetas man yra neįtikėtinas.
Dar paminėčiau Mica Levi ir „Under The Skin“ filmą, kuriame yra minimalistinė, pilna įtampos muzika. Iš lietuvių – kompozitorius Antanas Jasenka, taip pat Agnė Matulevičiūtė, kuri dirbo su Domu Strupinsku kuriant Jurgio Matulevičiaus filmą „Izaokas“.
Kurio filmo kūrimo proceso etapu muzikos kompozitorius turi daugiausiai darbo?
Kai baigiamas montažas, režisierius su montažo režisieriumi sudėlioja visą filmo naratyvą ir paaiškėja konkrečios scenos, kuriose reikės muzikos, – prasideda kompozitoriaus darbas. Jis vyksta paraleliai su garso režisieriaus, garso dizainerio darbu. Garso dizaineris daro dublius, montuoja garsą, o kompozitorius kuria muziką.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Su kokiais projektais dirbi šiuo metu?
Naujausias mano darbas bus A. Žegulytės filme „Holy Destructors“. Nepasakysiu tiksliai, kada įvyks jo premjera, bet greičiausiai ateinančiais metais. Visai neseniai baigiau šį darbą, net sunku patikėti, nes su juo dribau labai daug.
Vėlgi daug muzikos nepateko į filmą. Įdomu tai, jog kai kurie muzikiniai takeliai buvo kurti tam tikrai scenai, bet galiausiai jie atsidūrė visai kitose vietose, taip pat buvo ir su „Akiplėša“.
Šiemet „Akiplėša“ pasiekė kino sales. Ar daug žiūrovų atsiliepimų pasiekė kūrybinę komandą?
Nemažai. Man, be abejo, labai smagu, kad filmas žmonėms patinka. Atgarsių sulaukėme pačių įvairiausių. Čia tinka angliškas principas „love it or hate it“. Visko, galima sakyti, buvo po lygiai. Bet iš kitos pusės, galvoju, gal ir gerai, nes nėra abejingumo, kuris turbūt būtų pats baisiausias dalykas.
Kino pavasaris Distribution
Skurdo tematika kažkuriuos turbūt užgavo. O kai kurie filmą priėmė paviršutiniškai. Jis atspindi tam tikrą dalį mūsų gyvenimo ar mūsų visuomenės, bet visgi tai yra fikcija, meninis filmas. Jis kažkiek susisieja su realybe, bet jos rodomos filme nebėra daug. Lietuva labai sparčiai tvarkosi ir ekonomiškai vystosi, ir tokių negentrifikuotų naratyvų yra labai likę mažai.
Ar daug teko bendrauti su filmo režisiere Saule, kuriant „Akiplėšos“ garso takelį?
Viskas prasidėjo per pirmąjį COVID-19 karantino atlaisvinimą. Man paskambino Giedrė Burokaitė, kuri ėmėsi prodiusuoti Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, ir pakvietė bendradarbiauti. Nuo to laiko, kai mane pakvietė prisijungti, praėjo gal treji metai.
Kai buvo baigtas montažas, prasidėjo darbingas etapas. Susitikdavome su Saule mano studijoje ir diskutuodavome, klausydavome. Iš pradžių autonomiškai kūriau ir su ja dalinausi, vėliau įsileidau ją į kūrybinį procesą. Studijoje klausydavome įrašytų garso takelių ir galvojome, ką paliekame, o ko atsisakome. Nuo šaltesnio kūrybinio proceso perėjome į labai familiarų, intymų kūrybinį etapą.
Ar turi artimoje aplinkoje patirčių, panašių kaip merginų filme, kurios padėjo kurti muziką šiam filmui? Ar scenarijų vertinai kaip atskirą vienetą?
Gal labiau kaip atskirą vienetą. Nors esu patyręs panašių išgyvenimų, augdamas Panevėžyje. Tai buvo ganėtinai grubi, postindustrinė aplinka. Buvo daug noro groti, turėti instrumentus, tačiau tėvai neturėjo daug pinigų.
Galiu susitapatinti su merginomis iš filmo. Šiek tiek kita forma, bet iš esmės išgyvenimai buvo labai panašūs. Siekis prasiveržti su muzika, kūryba, grupėmis. Noras pasireikšti plačiai, bet tave užspaudžia aplinka. Gal kartais, kaip ir filme, gyvenimas atrodo toks niūrus ir beviltiškas, bet iš kitos pusės žiūrint, tas beviltiškumas savyje turi labai daug aistros, noro, daug gyvasties, vitališkumo. Panašų scenarijų galiu atgaminti iš savo gyvenimo.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kas buvo sunkiausia kuriant „Akiplėšos“ garso takelį?
Sudėtingiausia buvo suprasti filmą ir susitapatinti su režisierės vizija. Dažniausiai kuriu atskiromis scenomis ir gali atrodyti, kad viskas skamba gerai. Tačiau kai vėliau pažiūri, paanalizuoji visą filmo esmę, epizodą filmo kontekste, dažnai sukurta muzika nebeskamba.
Buvo ne vienas momentas, kai teko atsisakyti vieno ar kito garso takelio. Bet sakau, jog tuo metu gyveni visai kitokį kūrybinį gyvenimą, stengiesi pamiršti savo ego ir galvoti apie filmą kaip apie visumą. Atskirai muzikiniai takeliai neskamba. Filmas veikia kaip vienas, didelis projektas.
Ką norėtum perduoti KINFO.LT skaitytojams?
Palinkėsiu visiems mylėti ir gerbti arthouse’inį kiną. Ir klausytis filmų.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
