Apie 1948-uosius Kulautuvos sanatorijoje sveikatą taisęsis studentas Vladas Žukas (1925–1980) išsiruošė į kiną. Pasirinkimo, žinoma, nebuvo – filmą rodė vieną. Tačiau pataikė studentas ne į kokį tai sovietų kino šedevrą, o filmą, kurio personažai kalbėjo kalba, kurią išgirdęs raudonarmietis ne taip seniai būtų į tave atstatęs šautuvą ir liepęs pasiaiškinti, t. y. vokiškai. Būsimas bibliografas, knygotyrininkas žiūrėjo nacistinėje Vokietijoje pačiame karo įkarštyje kurtą filmą „Mano gyvenimas – Airijai“ (Mein Leben für Irland, rež. Max W. Kimmich, 1941).
Nors kovoje su nacistine Vokietija SSRS prarado milijonus gyventojų, nors deklaravo, jog fašizmas, – didžiausiais jos priešas, tačiau praėjus trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos šalyje laisvai rodyti atvirai propagandiniai nacistinės Vokietijos kino kūriniai! Vlado Žuko aplankytas kino seansas nebuvo išskirtinis. Tuo metu vokiečių kalba skambėjo daugelyje plačiosios SSRS kino teatrų, mat juose dominavo ne sovietinė, bet užsienio – Vokietijos, JAV, Didžiosios Britanijos – kino produkcija. Tai buvo vadinamieji „trofėjiniai filmai“, t. y. filmai kuriuos sovietų kariai rado okupuotose Europos teritorijose ir „priglaudė“ savo globai.
Skaičiuota, jog 1948-aisias tokie „trofėjiniai filmai“ sudarė 84% visų SSRS rodytų vaidybinių filmų, dažnai jie buvo vokiečių gamybos ar įgarsinti vokiškai. 1949-aisiais šių filmų skaičius dar labiau išaugo – sudarė net 94% repertuaro. Tuo tarpu SSRS kino pramonė, kaip ir pati SSRS, buvo gilioje duobėje – ją kamavo „filmastygis“ (малокартинье). Jau prieš karą SSRS sunkiai sekėsi aprūpinti savo kino teatrus filmais, šalyje jų buvo sukuriama per mažai, karo metais sugriovus ir nualinus kino pramonę, problemos tapo dar ryškesnės. Štai ir bandyta užkišinėti spragas viskuo, kas turima.
Žinoma, prieš išleidžiant nacistinėje Vokietijoje, JAV ar kur kitur gamintus filmus, su jais gerokai pasidarbuodavo sovietų kino cenzoriai. Štai ankstesniame straipsnyje aptartas nacių antisemitinis filmas „Žydas Ziuzas“ (Jud Süß, rež. Veit Harlan, 1940) jau nebeleistas rodyti, tačiau „Mano gyvenimas – Airijai“ neturėjo kelti daug problemų. Mat istorinio filmo veiksmas buvo nukreiptas prieš Didžiąją Britaniją, kritikavo jos imperializmo ir kolonializmo politiką, rodė britų priespaudą prieš airius.
Ironiška, jog 1941-aisiais Lietuvą okupavusi nacistinė Vokietija tokius filmus lietuviams rodė kviesdama juos ekrane matyti ne Didžiosios Britanijos priespaudą prieš mažąsias tautas, o SSRS nusikaltimus prieš Lietuvą. Antisovietinių filmų tuo metu naciams trūko, tad karo pradžioje okupuotose Rytų teritorijose teko taip kūrybiškai išnaudoti prieš britus nukreiptą propagandą. Tuo tarpu pokariu rodydami tuos pačius filmus sovietai norėjo jiems grąžinti pirminę propagandinę mintį – jais vėl kritikuoti Didžiąją Britaniją, šalį, su kuria kartu taip neseniai kovojo prieš nacistinę Vokietiją, bet po karo vėl susiriejo kaip šuo su kate.
Ne viskas buvo taip paprasta. Kaip kadaise naciams Lietuvoje nelabai pavyko „išversti“ šių filmų minties, taip dabar ne itin sėkmingai ją bandė „atversti“ ir sovietai. Filmas jį mačiusį Valdą Žuką sukrėtė ir pravirkdė, tačiau keikė jis ne britų imperialistus, kaip tikėjosi sovietų propagandistai, bet pačius sovietus ir jų vykdomą politiką (re)okupuotoje Lietuvoje:
„Prisimenu rodytą filmą apie airių išsivaduojamąjį judėjimą mūsų amžiaus pradžioje. Siužetas, jauno pagrindinio herojaus likimas, – visa taip artima ir skaudu mūsų nelaisvės metais. Po filmo vienumoje skaudžiai verkiau“, – rašė jis atsiminimuose.
1944-ųjų vasarą, išstumdama Vokietijos kariuomenę, sovietų Raudonoji armija pasiekė Lietuvą. 1944 m. liepos 13-tą raudonarmiečiai įžengė į Vilnių, rugpjūčio 1-ą į Kauną, o gerokai vėliau, tik 1945-ųjų sausį, užėmė ir Klaipėdą. Raudonarmiečių kovos su Vokietijos kariuomene Lietuvos teritorijoje baigėsi 1945-ųjų vasarį, paėmus Kuršių neriją. Paskui į Vakarus žygiuojančią Raudonąją armiją vilkosi plėšimų, prievartavimų, išnaudojimo šleifas. Dar 1944 m. liepos 24-ą Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto Pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus kreipėsi į sovietų karinę vadovybę prašydamas pažaboti nekontroliuojamą raudonarmiečių siautėjimą Lietuvoje, perspėdamas, jog dėl jo Raudonoji armija visiškai diskredituosis vietos lietuvių akyse. Tačiau tokie prašymai nelabai gelbėjo, siautėjimai tęsėsi, o ypač brutalų mastą pasiekė Klaipėdos krašte, mat jis jau laikytas Vokietijos teritorija.
Dalis lietuvių nuo artėjančių sovietų traukėsi gilyn į Vakarus, į Vokietiją. Čia sulaukę (jei pasisekdavo) karo pabaigos jie patekdavo į perkeltųjų asmenų (DP, displaced persons) stovyklas, iš kurių vėliau vieni pasklido po pasaulį, o kiti, sugundyti netikrų pažadų ar neištvėrę atsiskyrimo nuo artimųjų, grįždavo ir į sovietų okupuotą Lietuvą.
Tarp emigravusiųjų į Vakarus buvo ir ne vienas anksčiau Lietuvoje su kinu susijęs asmuo, pavyzdžiui, žurnalistas, radijo diktorius, fotografas, taip pat tarpukario Lietuvoje filmus kūręs Petras Babickas (1903–1991), nuvykęs į Braziliją, ten pat atsidūrė ir operatorius Alfonsas Žibas (g. 1902). Vakaruose atsidūrė ir keletas buvusių kino teatrų savininkų.
Kelias į Vakarus nebuvo lengvas, bet likusių Lietuvoje laukė kiti išbandymai. 1943-ųjų pabaigoje dalį Lietuvoje buvusių kino teatrų naciai grąžino jų savininkams. Po nepilnų metų Lietuvą (re)okupavę sovietai, vėl grįžo prie senos politikos. 1944-ųjų vasarą-rudenį darbą atkūrė Kinofikacijos valdyba prie LSSR Liaudies Komisarų Tarybos, Respublikinė kino filmų nuomos kontora, Kauno dokumentinių ir kronikinių filmų studija. Savininkams grąžinti kino teatrai vėl buvo atimti, o patys savininkai pateko į juoduosius sąrašus, juk jie drįso susigrąžinti savo turtą iš nacių rankų!
Netrukus dalis jų jau dardėjo gyvuliniais vagonais į Rytus, mat tremtys prasidėjo iškart su sovietų įžengimu, o ypač aktyviai vykdytos 1948–1949 ir 1951 metais. 1945 m. ištremtas ir operatorius Stasys Vainalavičius (grįžo 1949 m., kine nebedirbo), tarpukariu kino kronikos monopolį turėjęs Jurgis Linartas (mirė 1946 m.), 1951 m. ištremtas kitas senbuvis operatorius – Stepas Uzdonas (grįžo 1954 m., grįžęs dirbo tik mėgėjų kine).
Sovietų nacionalizaciją pirmą kartą patyrė Klaipėdos kino teatrai, tačiau pastaroji čia praėjo ramiai – sovietams įžengus į miestą jis buvo neatpažįstamai sugriautas ir ištuštėjęs, tad nebuvo nei savininkų, kurie protestuotų prieš nacionalizaciją, nei (dažnai) pačių kino teatrų. Senuosius miesto gyventojus pakeitė naujakuriai lietuviai ar iš SSRS gilumos atvykę prašalaičiai, anksčiau čia kino teatruose dominavusi vokiečių kalba jiems buvo nesuprantama. Nacių vykdytas Holokaustas jau buvo gerokai pakeitęs Vilniaus veidą – buvo išžudyti miesto žydai, o 1945-aisiais prasidėjo ir masiška lenkų repatriacija iš Lietuvos į Lenkiją, per kelerius metus šalį paliko apie 180 tūkst. lenkų. Netrukus Vilniaus kino teatruose jau nebeskambėjo kojų trypimas ir švilpimas iš ekrano pasigirdus lietuvių kalbai.
Tačiau paties kino tinklo padėtis Lietuvoje buvo itin varginga. 1945-aisiais Lietuvoje suskaičiuoti 43 stacionarūs kino įrenginiai filmams rodyti, kilnojamų kino teatrų tinklas buvo visiškai sunaikintas. Pradėta po truputį šį tinklą atstatinėti, tačiau kaip ir 1940-aisiais, taip ir pokariu, neatrodė, jog kinas Lietuvoje sovietams yra „svarbiausias iš menų“. Efektyviai kinofikacijai dažnai trukdė vietos valdžios pareigūnai bei bendras visko stygius. Pradžioje trūko elektros ir filmų, vėliau mašinų ir kino mechanikų, galiausiai, kai kino juostos jau galėjo pasiekti kaimo gyvenvietes, suprasta, jog filmus dar reiktų įgarsinti ar sutitruoti lietuviškai. 1950-aisiais Lietuvos SSR vis dar užėmė paskutinę vietą pagal kino efektyvumą (t. y. lankomumą) visoje SSRS.
Pirmaisiais pokario metais, kaip ir 1940-aisiais, padėtį kiek gelbėjo raudonarmiečiai. Kur buvo dislokuoti Raudonosios armijos garnizonai, ten vėl prasidėjo improvizuoti kino seansai. Tik sutikti šį kartą jie buvo daug šalčiau. Akivaizdu, jog Lietuvos publiką labiau traukė „trofėjiniai“ užsienio kino filmai nei sovietų kino produkcija. Itin populiari buvo ir ilgus pokario metus rodyta amerikietiška komedija „Čarlio teta“ (Charley’s Aunt, rež. Archie Mayo, 1941) su Lietuvos žydų kilmės komiku Jack Benny (tikr. Benjamin Kubelsky, 1894–1974). Filmas buvo toks populiarus, jog 1951-aisiais jį uždraudus rodyti (padėčiai stabilizuojantis imta griečiau prižiūrėti „trofėjinius“ filmus) jis vis dar nelegaliai pasirodydavo kai kuriuose Lietuvos kino teatruose.
Kitaip nei sovietiniai, tokie „trofėjiniai“ filmai padėdavo kino teatrams geriau įvykdyti planus, „surinkti kasą“, iš kurios dažnai kas nubyrėdavo ir į prie kasos prieinančio darbuotojo kišenę. Kiek vėliau visa Lietuva (kaip ir SSRS) susirgo Tarzano karštine, Lietuvai ji buvo jau antroji, mat pirmą kartą ja sirgta dar tarpukariu. Tokia tendencija išliks visą sovietų okupacijos laikotarpį, pavarčius Respublikinės filmų nuomos kontoros finansinius dokumentus akivaizdu, jog net žymiausius lietuviškus filmus, tokius kaip „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1965), lankomumu respublikoje lenkdavo meksikietiškos melodramos, prancūziškos komedijos ar net iranietiški detektyvai.
Tuo tarpu sovietinių filmų peržiūros pirmaisiais pokario metais dažnai nevykdavo be trukdžių, ir ne vien dėl prastos technikos, sumaišytos juostos, neatsakingo mechaniko darbo. Kartais prieš tokius filmus sukildavo pati publika – štai pasirodo ekrane koks sėkmingas kolūkio steigimo pavyzdys, siužetas apie tai, kaip dorus komunistus engia „buržuaziniai nacionalistai“, ir kažkas iš publikos jau siūlo mechanikui pakeisti juostą, jei jis nenori nuo žemės susirinkt savo dantų. Kino filmų demonstravimas, ypač provincijoje, dažnai buvo platesnio sovietų agitacinio spektaklio dalimi. Neretai kino filmą lydėdavo agitatoriaus paskaita, aukštinanti komunistinės santvarkos privalumus ir SSRS nuopelnus Lietuvai, tad tokie seansai retkarčiais atsidurdavo ir Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – taikiklyje.
„1948 metai. Buvo šiltas rugpiūčio vakaras. Alovės miestelyje, kur mes ruošėmės rodyti filmą „Traktoristai“, prisirinko daug miestelio gyventojų. Užgeso šviesa. Ekrane keitėsi kadras po kadro. Mes su draugu Džiugiu stovėjome prie aparato ir kartu su visais salėje žiūrėjome kino filmą. // Staiga suskambėjo išmušto lango stiklai, baisus sprogimas… ir aš netekau sąmonės. // Kai atsigavęs pravėriau akis, pajutau, kad visas apraišiotas guliu lovoje, o šalia baltame chalate sėdi medicinos sesuo. Mano kūne buvo 17 skeveldrų, kurios apie dvejus metus laikė mane prikaustytą prie lovos. Iškentėjau 4 operacijas, tikėdamasis, kad vėl galėsiu stoti prie kino aparato. Ligoninėje gulėjo ir mano mokytojas-mechanikas Džiugys“, – praėjus dešimtmečiui po įvykių propagandinėje publikacijoje pasakojo kino mechanikas Petras Lekavičius.
1948 m. rugpjūčio 14 d. vidurnaktį Dainavos apygardos partizanų įvykdytos operacijos metu, į kino seansą kuriame susirinko Alovės aktyvas įmetus bombą, buvo sužeisti 38 žmonės, iš jų 5 mirė, tarp jų ir Alovės MGB viršininkas.
Pasitaikydavo ir ne tokių kruvinų kino seansų trukdymų: „Dažnai tekdavo šalti lauke prie elektros stotelės. Būdavo, vos įeini į vidų pasišildyti, pradeda springti elektros stotelė, sumirksi ekrane, ir motoras nutyla. Išeini laukan, tikrini ir randi, kad į benziną pripilta smėlio. Jeigu į benzino bakelį būdavo pripilta cukraus, tai prisieidavo visą naktį krapštytis, iki pasisekdavo užvesti stotelę. O jeigu kabelis būdavo perdurtas adata, sudarant trumpą sujungimą, tai – nors imk ir visą kabelį supiaustyk. Įvairiausiais būdais darbo žmonių priešai gadindavo visas kino įrengimo priemones, kad tik galėtų sukliudyti kino seansus, atbaidyti nuo kino plačiąsias liaudies mases“, – prisiminė tas pats kino mechanikas. Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo pasibaigęs, tačiau Lietuvoje ginklai dar netilo, vyko plataus masto rezistencija prieš okupantus – karas po karo.
Pirmosios sovietinės okupacijos metu skelbta, jog vos po metų-dvejų, vėliausiai 1942-aisiais, Lietuva jau turės pilnametražį vaidybinį lietuvišką filmą. Praėjus keleriems metams po antrosios okupacijos pradžios, šalies kino ekranuose tikrai pasirodė lietuviškas filmas, pasakojimas apie raudonąją Zarasų krašto partizanę Mariją Melnikaitę – „Marytė“ (rež. Vera Strojeva, 1947).
Tačiau lietuviškas filmas buvo tik pavadinimu, jokių galimybių rimtesniam vaidybiniam filmui kurti Lietuvoje tuo metu nebūta, režisavo, pagal šabloną scenarijų dramai rašė rusų specialistai, statė Maskvos „Mosfilm“ studija, net pagrindinį vaidmenį atliko rusų aktorė. Liaudiškai tariant, buvo tai „pakazūcha“, SSRS velniškai trūkstant filmų įvykdytas politinis užsakymas, kuriuo lietuviams norėta parodyti, jog krašte jau šeimininkauja naujas šeimininkas, o gyventojams SSRS gilumoje pranešti, jog didžiausia pasaulio valstybė štai dar praplėtė savo teritorijas kažkokiais tai egzotiniais baltais (tuo pačiu metu panašius „tautinius“ filmus gavo ir estai bei latviai). O vertinta juosta prastai net ir pačių komunistų tiek Lietuvoje, tiek Maskvoje.
Tikresnio lietuviško filmo sulaukta tik po dešimtmečio, 1957-aisiais, tuo metu ekranus pasiekė pirmasis tik Lietuvos kino studijos jėgomis, lietuvių autorių, kurta drama „Žydrasis horizontas“ (rež. Vytautas Mikalauskas, 1953).
Statė šį filmą jau veik nieko bendro neturėję su Nepriklausomos tarpukario Lietuvos kinematografu žmonės, mokęsi filmus statyti sovietų okupacijos sąlygomis, studijavę Maskvoje.
Antrasis pasaulinio karo pabaiga žymėjo drastiškai pakeitimą Lietuvos kino istorijos raidoje – seniesiems Nepriklausomybės laikotarpio kino kūrėjams pasitraukus į Vakarus, ištrėmus juos į Rytus, pasikeitus kino teatrų, įmonių priklausomybei, į tarpukario Lietuvą vedančios kinematografinės bambagyslės buvo nutrauktos. Pokariu Lietuvos kino industrija buvo gimdoma praktiškai iš naujo, rusiška „Marytė“ oficialiai paskelbta pirmuoju lietuvišku vaidybiniu filmu, o prisiminti tai, jog kinas kurtas ir žiūrėtas buvo dar prieškario Lietuvoje, ilgokai buvo draudžiama.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
