„Visame, tur būt, pasaulyje yra tokia tvarka, kad kinematografuose po kiekvieno seanso yra rodoma tos šalies kronika. Vis tiek kas: kokie nors įvykiai, renginiai, ar kas nors kita. Trumpa ta kronika esti: 3-4 minutės ir užtenka. Rygoj yra bene 15 kinematografų ir kasdieną kiekviename jų rodoma kas nors latviška. Tai, be abejo, turi didelės pedagoginės reikšmės: įvairaus plauko ir net tautybės piliečiai, vieni dideliu pasigerėjimu, noru studijuoja savo kraštą, kiti gi kad ir be noro turi [tai] daryti. Ar mes neturėtume ko rodyti?“ – 1924-aisiais rašė Petras Ruseckas.
Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva dažnai konkuravo, matavo savo pasiekimus su kaimynine Latvija. Kinas – ne išimtis. Tiesa, čia dažniausiai konkuravo ne lietuviai, o latviai.
Industrinėje Rygoje buvo gerokai daugiau kino teatrų nei Kaune, kurio namų kiemuose dar buvo galima rasti auginamų kiaulių. Štai ir Petras Ruceskas 1924-aisiais pasiūlęs, jog Lietuvos kino teatruose būtų privalomai rodoma lietuviška kino kronika, taip, kaip tai yra daroma Latvijoje, sulaukė tik kino teatrų savininkų nepasitenkinimo. P. Rucesko siūlymas bus įgyvendintas tik po aštuonerių metų, 1932-aisiais (plačiau čia ir čia).
Visgi kurį laiką atrodė, jog kai kuriose kino srityse lietuviai gali aplenkti „braliukus“. 1928-aisiais kurtas lietuviškas vaidybinis pilnametražis filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ turėjo būti pirmasis Pabaltijo valstybėse. Tačiau filmą teko „padėti ant lentynos“, užsakovai nebuvo juo patenkinti ir neleido jo rodyti visuomenei (plačiau), tad ir čia lietuvius aplenkė latviai. 1930-aisiais kaimynai į ekranus išleido filmą „Lāčplēsis“ (1930), 1931-ųjų vasarą jis pasiekė ir Lietuvos ekranus, čia buvo rodomas pavadinimu „Ryga liepsnose“. Latvių juosta ne tik sudomino lietuvius, bet taip pat kėlė pavydą ir net pasipiktinimą.
„Kaip kino propaganda gali nuteikti žiūrovą, teko matyti viename Latvijos užkampyje, kai baigus demonstruoti patrijotinę latvių filmą „Lačplėsis“, žiūrovai sukilo ir entuziastiškai ėmė giedoti latvių tautos himną“, – praėjus dešimtmečiui po filmo premjeros, spaudoje rašė Narcizas Gintalas. Jis reikalavo ir labiau susirūpinti Lietuvos kino kronika, kuri dėl savo prastos kokybės neatliko propagandinio, šalį aukštinančio funkcijos. Dalis lietuvių latvišką „Lāčplēsį“ taip pat matė kaip propagandinį filmą, dargi tokį, kuris yra nukreiptas prieš Lietuvą!
„Matėme neseniai pastatyta latvių tautišką „Lāčplešio“ filmą. Filma kaip filma: kai kurį laiką pažiovauji, vienu kitu dalykėliu pasidžiaugi ir išeini. Bet lietuvio dėmesį patraukia jau ne „dalykėlis“, o „stambus dalykas“: Latvijos teritorijos scenoj, kuri pasirodo ekrane, lietuviškoji Palanga su apylinkėmis įtraukta į Latvijos teritoriją. Dėlko? Nejaugi kariuomenės mokslo draugijos sudarytoji Latvijos „Hollivudo“ komisija net iki šiol nežino, kam Palanga nuo priešistorinių laikų priklauso, arba tyčia savo visuomenę prieš „brālus“ lietuvius kiršina?“, – 1930-asiasi skųstasi Latvijos lietuvių laikraštyje „Rygos balsas“.
Kuriant filmą prisidėję latvių kariuomenės atstovai gal ir nežinojo, jog jau „nuo priešistorinių laikų“ Palanga priklauso Lietuvai, mat ne taip seniai dėl šios teritorijos dvi šalys gerokai ginčijosi. 1918-aisiasi atkūrusios nepriklausomybę Lietuva ir Latvija negalėjo sutarti, kuriai valstybei priklauso Palanga ir jos apylinkės. Ginčas išspręstas tik užsienio valstybių įsikišimu – sienų klausimui svarstyti suburta tarptautinė komisija, kuri 1921-ųjų kovą priskyrė Palangą Lietuvai. Komisijos vadovo, brito Jameso Youngo Simpsono, vardu pavadintą gatvę ir šiandien galima rasti Palangoje.
Lietuvos spaudoje tokios insinuacijos, tiesa, nepasirodė – nežinia, ar teritoriniai klausimai buvo nepastebėti, ar griežtesnė šalies spaudos cenzūra neleido jiems pasiekti laikraščių puslapių. Tačiau tiek Lietuvos, tiek Latvijos lietuvių spaudoje pastebėtas įdomus filmo kūrybinis aspektas – filmą režisavo lietuvis! „[M]ūsų kaimynė Latvija sukūrė savo filmą „Lačplesį“, kurią, mūsų didžiausiam nustebimui, režisavo… lietuvis Aleksandras Rusteikis“, – rašė „Kino naujienos“.
Aleksandras Rusteikis, arba (latviškai) Aleksandrs Rusteiķis, (1892-1958) iš tiesų buvo glaudžiai susijęs su Lietuva. Nors gimė Rygoje, tačiau vaikystę leido Vilniuje – jo tėvas (taip pat Aleksandras) buvo lietuvis, čia gyveno jo giminės. Motina, tuo tarpu, buvo liuteronė, kilusi nuo Leipcigo. 1922 m. gruodį po studijų ir darbo Peterburgo, Maskvos ir Taškento teatruose, A. Rusteikis atvyko į Kauną.
Čia jis statė operas Valstybės teatre (kurį laiką tuo tikslu valstybės lėšomis stažavosi Berlyne), o 1924-ųjų vasarį netgi gavo leidimą, pirmąjį tokį Lietuvoje (!), steigti kino meno mokyklą Kaune. Tačiau jau tų pačių metų rugsėjį režisierius dirbo Rygoje, o kino meno mokyklas, deja, visiškai nesėkmingas, vėliau Kaune įkūrinėjo kiti (plačiau čia ir čia).
Latvijos lietuviai už tokį apsižioplinimą – režisieriaus paleidimą iš Lietuvos, negailėjo kritikos. „Režisorium [filmo „Lāčplēsis“ – A. D.] buvo buv. Maskvos dailės teatro aktorius Rusteikis, sulig tautybės lietuvis. Tūlą metą jis buvo Lietuvos operos režisierium, bet lietuviai jo tinkamai neįvertino. Latvijoj gi Rusteikis įgijo visuotinos pagarbos ir jį įvertina kaipo didelį ir retą menininką. Taigi „savo žemėje pranašu negalima būti“, – teigta spaudoje. Šiandien Lietuvoje A. Rusteikis taip pat veik nežinomas, tačiau Latvijoje jo vardas gerai prisimenamas.
Kiti Latvijos filmai Lietuvoje taip pat sulaukė pasisekimo, o kartu priminė ir savo kino industrijos trūkumus. Štai 1935-aisiais šalyje rodytas patriotinis Latvijos nepriklausomybės kovas demonstruojantis latvių filmas „Tautas dēls“ („Tautos sūnus“, 1934) paskatino prisiminti ir savo „patriotinę propagandą“. „Filma [„Tautos sūnus“ – A. D.] rodoma Kauno kine ir gausiai lankoma. Filma visais atžvilgiais neblogai atlikta. Išėjęs iš kino atsiminiau, kad prieš kelis metus ir mūsų buvo panaši filma rengta. Ir ji buvo baigta. Bet, deja, toji filma, kaip neigiama dvasia buvo kurta, taip neigiamo susilaukė net kelių komisijų sprendimo“, – rašyta žurnale „Karys“, prisimenant filmo „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ nesėkmę.
Nors spaudoje pažymėta ir nemažai trūkumų, tačiau konstatuotas milžiniškas lietuvių kinematografijos atsilikimas nuo kaimynų: „Latvių ambicija šioje srityje [kino – A. D.] gali būti patenkinta. Jie ir čia Lietuvius pralenkė. Mes net padoresnės kronikos bei reportažo nepasigaminame.“ Šis atotrūkis taps dar ryškesnis 1940-aisiais, kai Lietuvą sudrebins pirmasis Latvijos kino superhitas, filmas „Žvejo sūnus“ („Zvejnieka dēls“, 1940).
Jis buvo sukurtas pagal Latvijos „Petro Cvirkos“ – rašytojo Vilis Lācis – to paties vardo itin populiarų romaną (1933 m.). Daugiau nei 50000 latų kainavęs filmas Latvijoje sumušė lankomumo rekordus – 1940-ųjų sausio 22-ą įvykusios filmo premjeros metu buvo išlaužtos Rygos kino teatro „Splendid Palace“ durys, o per pirmąsias tris demonstravimo savaites Rygoje, Liepojoje ir Jelgavoje filmą pamatė 140000 žiūrovų. Lietuvoje filmo taip pat laukė fenomenali sėkmė.
Laikraščių puslapiai mirgėjo nuo jį reklamuojančių kadrų ir iliustracijų, tarp kurių panaudotas ir dar nematytas Lietuvoje filmo reklamavimo būdas – publikuotos nuotraukos su prie kino teatro „Daina“ (Kaunas) nutįsusiomis „Žvejo sūnaus“ laukiančių žmonių eilėmis bei skambia antrašte „Latvių filmos furoro diena Kaune“.
Skaičiuota, jog per vieną sekmadienį (5 seansus) kino teatre „Daina“ filmą pamatė 3000 žmonių; atskirus seansus į filmą savo darbininkams užsakinėjo įmonės; teigta, jog dėl milžiniško populiarumo lankytojai priversti pirkti bilietus iš anksto – kitos dienos seansams; tris dienas šalyje viešėjo ir filmą žiūrovams pristatė būrys jame vaidinusių aktorių. Kauno kino teatre „Daina“ filmas demonstruotas tris savaitės iš eilės – tai retas tiems laikams pasiekimas, kurio sulaukdavo tik itin populiarūs filmai. „Žvejo sūnaus“ populiarumas neapsiribojo tik kino juosta, filmo demonstravimo metu Kauno radiofonas transliavo tokio paties vardo radijo montažą, o po filmo sėkmės dienraštyje „Lietuvos žinios“ pradėtas dalimis skelbti ir Vilis Lācis romanas.
Latvių filmo sėkmė lietuviams įrodė, jog net mažų valstybių kino kūriniai gali būti (finansiškai) sėkmingi: „Menas, tiesa, ne komercinis dalykas, bet pasirodo, kad filma ir rentabilingumo požiūriu daug pelningesnė nei, sakysim, dramos, operos teatrai“, – po filmo premjeros rašyta spaudoje. Bei eilinį kartą paskatino diskusijas – ar lietuviai gali pagaliau sukurti gerą, finansiškai atsiperkantį meninį filmą?
Dėl didžiulio latviško filmo populiarumo šį kartą sunerimta net aukštuosiuose valdžios postuose. Užsienio reiklų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, apibendrindamas filmo populiarumą Lietuvoje, konstatavo: „Atrodo, kad yra pasireiškusi didelė stoka patriotinio jausmo ir tautinės savigarbos, kada mes ekstaziškai imamės garbinti neužpelnytą svetimą dalyką, tik tam, kad išryškintume savo neigiamas puses arba nesugebėjimą“.
Filmas iš tiesų galėjo išryškinti Lietuvos „nesugebėjimus“ kino sferoje, juk „Žvejo sūnus“ iš esmės buvo finansuotas Latvijos vyriausybės, tuo tarpu reti Lietuvos valdžios bandymai žengti į kino sferą baigdavosi, toli gražu, ne taip vykusiai.
Simboliška, jog latviško „Žvejo sūnaus“, o ne lietuviško filmo seanse buvo ir vienintelį kartą nufilmuotas kino salėje besiruošiantis žiūrėti filmą Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona. Jis nepalankiai žiūrėjo į kino meną, aukštai jo nevertinos ir neslėpė savo bodėjimosi juo, tačiau žinome, jog iš pareigos jis lankydavosi kino teatre, dalyvavo ir lietuviškų filmų peržiūrose (plačiau). Tad 1940 m. kovą kino kronikos „Mūsų Lietuva“ 248-ąjame numeryje parodyti kadrai, kuriuose Antanas Smetona lankosi filmo premjeroje, buvo tikrai išskirtiniai. Nors pastarieji, labiau tiko Latvijos o ne Lietuvos propagandai…
Kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ pažvelgsime, kaip Lietuvoje sekėsi kitų kaimynų – Lenkijos – kino produkcijai.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.
