Pagalvojus apie žodžių junginį „Lietuva“ ir „animacija“ kiek labiau kino istorija pasidomėjusiam žmogui veikiausiai pirmas į galvą ateina Vladislovo Starevičiaus (lenk. Władysław Starewicz, 1882–1965) vardas.
Kaune karjerą pradėjęs lenkų kilmės animatorius yra vienas animacijos pionierių, pripažintas tūrinės ir stop-kadro (stop-motion) animacijos klasikas. Tačiau žymiausius savo animacinius filmus V. Starevičius kūrė prieškario Maskvoje, o po Pirmojo pasaulinio karo – Prancūzijoje.
V. Starevičiaus filmai ir šiandien gniaužia kvapą, jei dar nematėte „Gražiosios Lukanidos“ („Прекрасная Люканида, или Война усачей с рогачами“, 1910), „Kino operatoriaus keršto“ („Месть кинематографического оператора“, 1911) ar prancūzų lapino Raneikio nuotykių („Le Roman De Renard“, 1937) – ko gi jūs laukiate? Šis tekstas tikrai nėra toks geras kaip šie filmai – eikite žiūrėti! Dar galima pažiūrėti dokumentinį filmą „Vabzdžių dresuotojas“ (rež. Linas Augutis, Donatas Ulvydas, 2008), kuriame pasakojama apie V. Starevičiaus gyvenimą ir kūrybą.
Šiandien V. Starevičiaus kūryba „dalinasi“ Lietuva, Lenkija, Rusija ir Prancūzija, o žavisi ja – visas pasaulis. Animatorius – puikus pavyzdys ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ medžiagai. Atrodo, jog turėdama tokį pradininką, galimą įkvėpimo šaltinį, animacija Lietuvoje turėjo suklestėti. Tačiau 1918-aisiais, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, šalyje kinas beveik nekurtas, ką jau kalbėti apie animaciją. Tiesa, vienas lėlinės animacijos filmas iš tų laikų išliko iki šių dienų, tai – „Storulio sapnas“ (rež. Stasys Ušinskas, 1938, apie filmą jau rašėme).
Ne geresnė animacijos padėtis buvo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. 1969-aisiais savaitraštyje „Literatūra ir menas“ apgailestauta: „Lietuviai visai teisėtai gali didžiuotis, kad pasaulinei kinematografijai davė multiplikacinio kino pradininką – kaunietį Vladislavą Starevičių. Ištisi dešimtmečiai prabėgo nuo to laiko. Mūsų kraštas jau sukūrė savo kinematografiją, pagarsėjo savo filmais. Deja, nėra tarp jų multiplikacinių.“
Išties, sovietų okupuotoje Lietuvoje animaciniai filmai beveik nebuvo kuriami, profesionalios animacijos studijos čia nebuvo iki pat XX a. 9 dešimtmečio. Lig tol animacinius filmus kurdavo nebent mėgėjai. Pavyzdžiui, 1964-aisiais animacinį filmą „Vilkas ir siuvėjas“ (rež. Zenonas Tarakevičius) sukūrė Kauno radijo gamyklos saviveiklininkų kino studijos „Banga“ nariai. „Vilką ir siuvėją“ jie laikė pirmu lietuvišku „nupieštu“ filmu-pasaka. Nors Lietuvoje didžiąją XX a. dalį animacija aktyviai nebuvo kurta, lietuvių kilmės animatoriai paliko savo pėdsaką svetur.
Tarp sovietinių animatorių puikiai žinomas buvo Gražinos Brašiškytės (1920–1983) vardas. Būsima animatorė gimė Šiauliuose, 1937-aisiais įstojo į Kauno meno mokyklą, prasidėjus Vokietijos-SSRS karui su šeima pasitraukė į rytus, Almatą. Ten įstojo į iš Maskvos evakuotą Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos skyrių, 1948-aisiais mokslus baigė. Todėl autorė laikoma pirmąją lietuve profesionale (studijas baigusia) animatore.
Baigusi mokslus G. Brašiškytė darbo bandė ieškoti Lietuvos kino studijoje, tačiau tuo metu mažytėje, vos besikuriančioje studijoje apie animaciją nė negalvota. Animatorė grįžo į Maskvą ir įsidabino „Sojuzmultfilm“ kino studijoje, kurioje dirbo iki 1981-ųjų, prisidėjo prie kelių dešimčių filmų kūrimo. Pirmiausiai dirbo dailininko-statytojo asistente, o pati kaip dailininkė statytoja debiutavo 1955-ųjų filmu „Užburtas berniukas“ („Заколдованный мальчик“, rež. Vladimir Polkovnikov, Aleksandra Snežko-Blockaja, 1955) pagal švedų rašytojos Selmos Lagerlof knygą „Stebuklingosios Nilso kelionės“.
Veikiausiai ne vieną G. Brašiškytės filmą gal net to nežinodami yra matę ir šio straipsnio skaitytojai. Autorė prisidėjo kuriant filmus, kurie laikomi sovietinės animacijos klasika, pastarieji dažnai per televiziją rodyti ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Pietryčių Azijos pasakų motyvais paremtas animatorės filmas „Drakonas“ („Дракон“, rež. Aleksandra Snežko-Blockaja, 1961) 1961-aisiais Indijos tarptautiniame festivalyje apdovanotas aukščiausiu – „Sidabrinio lotoso“ – prizu, tuo tarpu filmas „Tarakonas“ („Тараканище“, rež. Vladimir Polkovnikov, 1963) 1963-aisiais išrinktas geriausiu SSRS animaciniu filmu.
Nors dirbo Maskvoje, animatorė sukūrė ir filmą pagal lietuviškus motyvus – tai „Gintarinė pilis“ („Янтарный замок“, rež. Aleksandra Snežko-Blockaja, 1959), jį jau minėjome straipsnyje apie šio filmo scenarijaus autorę Regina Januškevičienę. Animatorė teigė, jog jos svajonė yra „Kurti lietuvišką multiplikaciją“, tačiau jos įgyvendinti jai nepavyko, mirė 1983 metais Maskvoje. Tais pačiais metais Lietuvos kino studijoje sukurtas pirmas animacinis filmas – Nijolės Valadkevičiūtės „Medis“ (1983) [1].
Lietuvių animatorių galima rasti ir už geležinės uždangos. Net kuriant žymiausius animacijos personažus – peliuko Mikio, triušio Banio (Bugs Bunny), jūreivio Popajaus, priešistorinės Flinstounų šeimos ar trumparegio misterio Magu (Mr. Magoo) – kartais prisidėdavo ir lietuvio ranka. Tokių lietuvių buvo net keli.
Pirmasis – Pranas Onaitis (Frank Onaitis, 1918–1999), gimęs lietuvių išeivių šeimoje Jangstauno mieste Ohajo valstijoje. Nuo mažens mėgo piešti, tad vos sulaukęs aštuoniolikos įsidarbino jaunuoju dailininku Charleso Mintzo animacijos studijoje „Screen Gems“. Nuo 1939-ųjų pradėjo darbuotis animacijos superžvaigždės Walto Disney`jaus studijoje, prisidėjo prie filmų su žymiausiais „Disney“ personažais kūrimo. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo armijoje – piešė animaciją propagandiniams ir mokomiesiems kariniams filmams. Na, o po karo sekė dar keturi spalvingi animatoriaus karjeros dešimtmečiai, kurių metu padirbėta daugelyje skirtingų studijų.
Tarp vėlesnių P. Onaičio darbų ir šiandien pamištų animacinių serialų herojai, pavyzdžiui, Klounas Bozo („Bozo: The World‘s Most Famous Clown“, 52 animuotos serijos, 1962) ar slaptasis agentas Dramblys („Undercover Elephant“, 13 animuotų serijų, 1977) ir puikiai prisimenami popkultūros „gigantai“ kaip Kapitonas Amerika („Captain America“, 13 animuotų serijų, 1966).
Kitas animacijos vandenyse nardęs JAV lietuvis – Tomas Jakutis (Thomas Yakutis, 1929–2002). Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, gimęs lietuvis animacijos srityje pradėjo dirbti 1953-aisiais. Prisidėjo prie akmens amžiaus Flinstounų ir atominio amžiaus Džetsonų („The Jetsons“) šeimynėlių animacinių nuotykių, Rožinės panteros, Mr. Magu, Skūbi Dū (Scooby-Doo) nuotykių ekrane. Tiesa, T. Jakutis savo animatoriaus pieštuką dažniau naudojo kurdamas kadruotes (storyboards) bei ruošdamas vaizdinius istorijos apmatus, kuriems gyvybę ekrane įkvėpdavo jau kiti animatoriai (dažniausiai nurodoma jo pareigybė – story director).
Prano Onaičio, Tomo Jakučio, kaip ir Gražinos Brašiškytės, filmuose lietuviškų motyvų nedaug. Visi jie dirbo toli nuo Lietuvos, turėjo kurti pagal jiems pasiūlytas temas ar užsakymus. Tačiau tarp JAV lietuvių buvo sukurtas ir originalus, tautinis „pirmasis lietuviškas pieštas, spalvuotas, garsinis filmas – kartūnas“.
Tai 1959-aisiais, kaip nurodė autoriai – „Lietuviško filmo 50-aisiais metais“ (atskaitos pradžia, veikiausiai, imtos Antano Račiūno kino kronikos), pasirodęs animacinis filmas „Algis Trakys ir Taksiukas Šleivys: Kova su gaidžiu“ (rež. Valerijonas Stasiūnaitis, 1959).
Filmo dailininkas buvo Vytautas Stasiūnaitis (1941-), režisavo – jo tėtis, o spalvino visi šeimos nariai. Vytautas gimė dar Lietuvoje, 1941-aisiais, aplinkui siaučiant karui. 1943-aisiais Stasiūnaičių šeima pasitraukė į Vakarus, o dešimtmečio pabaigoje pasiekė Ameriką. Anksti animacija susidomėjęs Vytautas iki „Algio Trakio ir Taksiuko Šleivio“ premjeros jau buvo nupiešęs kelis mėgėjiškus animacinius filmukus, tačiau pastarieji buvo „amerikoniški“, tuo tarpu šiam filmui parinkta lietuviška tema. Scenarijų kūrė taip pat karo metais iš Lietuvos pasitraukęs žurnalistas, rašytojas Algirdas Gustaitis (1916–2002).
Nesudėtingas 8-ių minučių trukmės filmas pasakojo apie septynmečio berniuko Algio Trakio ir jo šuns Taksiuko Šleivio nuotykius nepriklausomos Lietuvos kaime. Pirmajame filme du draugai susikovė su triukšmadariu gaidžiu.
Filme pateiktas nostalgiškas ir patetiškai idealizuotas nepriklausomos Lietuvos kaimo vaizdas. Algis Trakys gyvena turtingoje sodyboje su metaline tvora, nuo namo stogo kyšančia radijo antena, šalia stovinčia nedidele vėjo jėgaine elektrai generuoti, šalia sodybos – vaisių ir daržovių gausūs laukai. Nereikia nė sakyti, jog tokios sodybos tarpukario Lietuvoje būtų tekę ieškoti ilgai. Virš lovos, kurioje miega Algis ir jo šuniukas, du svarbūs lietuviškosios tapatybės ramsčiai išeivijoje – Vytis ir kryžius.
Filmukas „Algis Trakys ir Taksiukas Šleivys“ turėjo atlikti savotišką lietuvybės propagandos tarp užsienio lietuvių vaidmenį. „Tai originalus užsimojimas ir didelis darbas. Įdomu, kad jaunasis Stasiūnaitis užaugo jau už Lietuvos sienų, svetimame krašte, bet jo sukurta Lietuva tokia tipinga ir liaudiška (sodybos fragmentu, rūpintojėlio stiliumi). Tikėkime, kad tie vaizdai įstrigo ir į jaunųjų žiūrovų širdeles, kurie apie Lietuvą tik iš pasakojimų žino. Tad šis kartūninis filmas turi nemažą reikšmę ir pedagogine prasme. Kiekviena lietuvių kolonija turi pasikviesti Stasiūnaičius šio filmo pademonstruoti“, – 1959 gruodį rašyta JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“.
Tačiau tokia filmo funkciją neturėtų stebinti, Gražinos Braškytės SSRS kurti animaciniai filmai taip pat nestokojo ideologinių, tik jau komunistinės santvarkos propagandai naudingų poteksčių. Animatorė privalėjo atiduoti duoklę režimui. Tiesa, dėl vieno dalyko veikiausiai būtų sutarę ir užsienio lietuviai, ir sovietų propagandistai.
Tiek sovietai, tiek JAV lietuviai savo kurtus filmus laikė vertingesniais už „griaunančią“ ir „smurto pilną“ amerikietišką animaciją: „Ir tas Algis ir tas Šleivys juk neateina ką nors griauti, bet tik iš naujo statyti, papildyti, padėti. Jie nesunkiai bus suprasti ir, tikėkime, bus pamilti jaunojo lietuvio žiūrovo ar skaitytojo. // Ir jau tuo pačiu šie lietuviški „kartūnai“ pakyla visa galva aukščiau amerikinių“, – 1960-aisiais rašyta „Drauge“.
1962-aisiais Algio Trakio ir Taksiuko Šleivio nuotykiai sulaukė tęsinio, pasirodė antroji „kartūno“ dalis: „Algis Trakys ir Taksiukas Šleivys: Užpuola bitės“ (rež. Valerijonas Stasiūnaitis, 1962). Tačiau tikro animacinio serialo iš lietuviško kaimo herojų nulipdyti nepavyko. Filmai neperžengė lietuvių išeivijos kolonijų ribų, pelno nenešė o darbo reikalavo daug. Galiausiai, gal ir pačiam jų autoriui pabodo, mat Vytautas Stasiūnaitis metė animaciją ir išėjo „darbuotis prekyboje“.
Dauguma su Algiu Trakiu ir Taksiuku Šleiviu susipažino ne per kino ekraną, o per knygų puslapius. Pirmieji du animaciniai filmai JAV taip pat buvo išleisti knygomis, o vėliau pasirodė dar keturios porelės nuotykių knygos, kurių nelydėjo animaciniai filmukai. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę Algio Trakio ir Taksiuko Šleivio nuotykių knyga išleista ir čia.
Šiandien lietuviški animaciniai filmai gal ir nesveikina žiūrovų kiekvieną rytą iš televizijos ekranų, tačiau animacijos padėtis šalyje yra daug geresnė nei prieš pusšimtį metų. Lietuvių autorių darbai neretai susilaukia tarptautinių prizų, netrūksta ir kooprodukcijų su užsienio šalimis[2]. Tad veikiausiai ne vieną lietuvių kilmės animatorių, dirbantį su užsienio (ko)produkcija, būtų galima rasti ir šiandien, bet tai jau – kita istorija.
[1] Šio straipsnio rašymo metu, susipažinti su Gražinos Brašiškytės kurtais animaciniais filmais galima Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje „Gražina ir drakonas“, Vilniuje. https://ltmkm.lt/parodos/paroda-grazina-ir-drakonas/
[2] Daugiau informacijos apie šiuolaikinę Lietuvos animaciją galima rasti Lietuvos animacijos asociacijos facebook paskyroje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
