Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui vienoje pusėje kovojusios JAV ir Sovietų Sąjungos draugystė greitai nutrūko. Komunistai netrukus paskelbti kapitalistinių Vakarų ideologiniais priešais, o per Europos vidurį nutįso priešingus valstybių blokus skirianti geležinė uždanga. Pokyčiai neaplenkė ir Holivudo. Jei karo metais jame kurti sovietus draugais vadinantys ir jų nusikaltimus teisinantys filmai, tokie kaip „Misija į Maskvą“ („Mission to Moscow“, rež. Michael Curtiz, 1943), tai pokariu Holivude prasidėjo komunistuojančių kino darbuotojų paieškos ir persekiojimai, apogėjų pasiekę šeštojo dešimtmečio pradžioje. Būtent tuo metu panašių kaltinimų sulaukė ir viena kylanti Holivudo žvaigždė, gimusi Lietuvoje. Na, bet apie viską iš pradžių.
1937-ųjų gegužę Čikagos lietuvių laikraštis „Naujienos“ skiltyje „Kanados lietuvių žinios“ įdėjo jaunos mergaitės nuotrauką, tekstas po juos skelbė: „ALDONA PAULIUS // TORONTO, ONT. – ši vienuolikos metų mergaitė yra gabi šokėja ir aktorė. Ji gražiai pasirodė Motinų Dienos parengime. Publikai taip patiko, kad toji plojo kol privertė antru kartu išeiti pakartoti militarį šokį. Paveikslas parodo šokėją pasirėdžiusią militario šokio kostiumu. // Jaunutė Aldona tame pačiame vakarėlyje ir vaidino. Ji savo rolę atliko gražiai. Ji turi nepaprastų gabumų ir noro vaidinti, šokti, dainuoti ir lavintis muzikos. // Gaila, kad ji neturi progos savo gabumų dažniau parodyti Toronto lietuviams. Vaikų parengimų jie niekuomet nerengia, išskyrus Motinų Dieną. <…> Aldona buvo tik 7 metų amžiaus, kai vieną kartą priėjo prie motinos ir sako: „Mama, jeigu aš negalėsiu būti aktorka, tai niekam kitam netiksiu“, –nepasirašęs straipsnio autorius dar pažarstęs komplimentų jaunajam talentui palinkėjo Aldonai „daug pasisekimo“.
Mažoji šokėja Marija Aldona Pauliutė gimė 1925 lapkričio 17-ą dieną Tauragėje policininko Antano ir medicinos sesers Antaninos (Antosės) šeimoje. Dar mažai esant jos tėvas išvyko į Kanadą geresnio gyvenimo ieškoti, o po kurio laiko su mergaite ant rankų į šalį atvyko ir Antano žmona – Antosė. Tėvai netruko pastebėti dukros polinkį ir gabumus šokiui, muzikai bei vaidybai. Kaip rašyta viename reklaminiame 1951-ųjų straipsnyje, Aldonai būnant vos kelerių metų, vieno koncerto Toronto stadione metu, grojant maršų grupei, maža mergaitė užsiropštė ant scenos ir pradėjo šokti. Įpykęs ir susigėdęs Aldonos tėvas nutempė vaiką nuo scenos ir pasakė motinai, jog jei vaikas taip nori šokti, tai reikia tai jam leisti, bet pirma pamokyti, kaip taip daroma! Nežinia, kiek šioje istorijoje tiesos, bet, nors ir sunkiai versdamiesi, Aldonos tėvai ėmė puoselėti jos gabumus. Sulaukusi penkerių metų Aldona pradėjo eiti į pianino iš šokio pamokas, vėliau mokytis dramos ir baleto.
Mergaitę gerai įvertino Kanados lietuvių organizuotuose renginiuose ir vaidinimuose, o paaugusi sužibėjo ir plačiau – pasirodydavo radijo vaidinimuose, Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo programose kariams. Na, o 1946-aisiais Kanados lietuvių savaitraštis „Nepriklausoma Lietuva“ publikavo straipsnį „Nepaprastai maloni žinia“, kuriame teigta:
„Kad lietuviai pasaulio šeimoje nėra paskutiniai, tą mes jau seniai žinom ir ne kartą tenka pasididžiuoti, ir pasidžiaugti, kad mūsų, kad ir nedidelė tauta, ir taip per amžius ir amžius kankinama, – ji vis tik nenugalimai atspari, gaji ir kultūringa. Nežiūrint kur lietuvis būtų nublokštas, kokią šalį jis noru ar nenoru savo antrąja tėvyne pasirinktų, – jis joje stengiasi prigyti, savo pastangomis jis stengiasi pasivyti kitus, anksčiau įsikūrusius, ir dažnai jis juos pralenkia. // Prieš save turiu foto gražios Toronte augusios lietuvaitės Aldonos Paulius, kurios paveikslai jau kelintą dieną telpa Toronto spaudoje ir radio komentatoriai apie ją su malonumu kalba. Ji matote, pateko krutamųjų paveikslų veikalan „Forever Amber“. Veikale ji vadinsis Mari Aldon. Šį vardą ir pavardę ji pati sau sugalvojo iš savo dviejų vardų, būtent: ji yra Maria Aldona, tai atėmė iš abiejų vardų po galūnę „A“ ir tokiu būdu turi savus vardus ir kartu skirtingus.“ ir t. t.
Džiaugtis tikrai buvo kuo. Spalvota nuotykių drama „Amber amžiams“ (rež. Otto Preminger; John M. Stahl, 1947) buvo grandiozinė. Filmas turėjo tapti naujuoju „Vėjo nublokšti“ („Gone with a Wind“, rež. Victor Flemming, 1939), tuomet tai buvo brangiausia visų laikų „Fox“ kino studijos produkcija, filmo biudžetui skirti 3 milijonai dolerių! Nors ir nedidelis, tačiau vardinis (Besės) vaidmuo jaunai lietuvių aktorei jau buvo puikus pasiekimas, tramplinas į tolimesnę karjerą Holivude.
Deja, filmo produkciją lydėjo nesėkmės – filmavimą teko stabdyti, scenarijų ir aktorius keisti. Pakeitė ir Aldoną, jos vaidmuo filme teko vyresnei aktorei Margot Grahame (1911-1982), o galutiniame filmo variante aktorių vaidintas personažas apskritai iškirptas. Ir nors filmas tapo daugiausiai pinigų surinkusių filmu 1947-aisiais, tačiau iki 6 mln. dolerių išaugęs filmo biudžetas studijai atnešė mažai pelno.
„Amber amžiams“ netapo Aldonos tramplinu į sėkmingą Holivudo karjerą, tačiau kino sostinė jau buvo užkariavusi jos vaizduotę. Penktojo dešimtmečio pabaigoje aktorė iškeitė Kanadą į Holivudą, po kelių metų čia atvyko ir jos tėvai. O Holivude viskas kaip visada – pavieniai (bevardžiai) vaidmenys, atsitiktiniai darbai. Vėl pastebėta buvo, kai 11 mėnesių važinėjo po JAV ir Kanadą su keliaujančia teatro grupe, vaidindama tuo metu itin populiarioje Tennessee Williams pjesėje „Geismų tramvajus“ („A Streetcar Named Desire“, 1947), skaitytojams gal būt pažįstamoje iš klasikinio to paties pavadinimo filmo su Marlonu Brando (rež. Elia Kazan, 1951). Pjesėje „Mari Aldon“ atliko Stelos vaidmenį.
Pastebėta pjesėje vėl gavo antrą šansą šauti į Holivudo Olimpą, šį kartą daug rimtesnį. Aldonai pasiūlytas pagrindinis moters (ir, berods, vienintelis moters vaidmuo su dialogu) vaidmuo spalvotame vesterne „Būgnų aidas“ („Distant Drums“, rež. Raoul Walsh, 1951). Čia aktorė tapo Holivudo veterano Gary Cooperio (1901-1961) partnere, ekrane su juo bučiavosi.
Kiek vėliau nusifilmavo ir Antrojo pasaulinio karo tematikos filme „Tankai atrieda“ („The Tanks Are Coming“, rež. Lewis Seiler, 1951), tačiau šis filmas ekranus išvydo anksčiau nei „Būgnai“. Čia aktorė taip pat atliko pagrindinį moters vaidmenį gausioje vyriškių kompanijoje. Abu filmai buvo kupini mūšių ir nuotykių, pagrindiniai veikėjai – kariškiai, tuo tarpu Mari Aldon juose vaidino žodžio kišenėje neieškančią, sarkastiškai į vaikinų bandymus ją „kabinti“ atsimušinėjančią gražuolę.
Šmaikščios, žodžio neieškančios gražuolės įvaizdis kurtas ir filmo „Būgnų aidas“ reklamoje spaudoje. JAV leidiniuose pasirodė reklaminiai straipsniai ir interviu su būsima kino žvaigžde – Mari Aldon. Jos kelias į ekraną juose pristatytas kaip „Pelenės istorija“ – vos prieš kelis mėnesius dar ieškojo darbo Holivude, o štai dabar – vieno žymiausių Holivudo aktoriaus glėbyje, filmuojasi A lygio Holivudo produkcijoje. Iš Mari Aldon Holivudas žiniasklaidoje bandė padaryti naują žvaigždę, kaip po kelerių metų darė ir su Jokūbu Šernu (Jacques Sernas), beje, abu lietuvių aktoriai vienu metu darbavosi Holivude, įdomu, ar jie buvo susitikę?
Nuošalyje neliko ir JAV bei Kanados lietuvių spauda, paskelbusi nemažai publikacijų apie aktorę, jos vaikystę Kanadoje ir karjerą Holivude. Tiesa, ne visų publikacijų autoriai skubėjo džiaugtis lietuvių kilmės aktorės sėkme. Štai 1951 m. spalį Klivlendo lietuvių savaitraštyje „Dirva“ publikuotas „Tautiečio“ pseudonimu pasirašiusio autoriaus straipsnis „Ne kiekvienu „lietuviškumu“ galima džiaugtis“. Straipsnio autorius piktinosi, jog aktorė per mažai reklamuoja, garsina Lietuvą, atvirkščiai – ji neva slepia savo lietuviškas šaknis, gėdijasi jų! Autoriaus teigimu, netgi „vienas iš gražiausių lietuviškų tautinių vardų – Aldona – sužalojamas, paverčiamas „Aldon“, matyt, kad vis nepakenktų [karjerai]…“.
Dėl viso šio lietuvybės neigimo, menkinimo autorius kaltino Aldonos tėvus, neva, šie buvę komunistai: „Abudu „žvaigždės“ tėvai yra gryni lietuviai, prieš 25 metus išvykę iš Lietuvos į Kanadą, prieš kelis metus persikėlę čia į Hollywoodą. Kam su aktorės tėvu čia yra tekę kalbėti apie Lietuvą, tas tuoj įsitikino, kad apie savo gimtinę gero žodžio jis nėra pasakęs. Iš rausvo žmogaus (jei nepasakyti daugiau…) to neįmanoma reikalauti.“
Kaltinimai netruko sulaukti atsakymo. Po kurio laiko toje pačioje „Dirvoje“ pasirodė jau ne anoniminis, o Kanados lietuvių visuomenininkės Marijos Jokūbynienės (Maria F. Youkubyniene) pasirašytas atviras laiškas, kuriame ji stojosi ginti tiek Mari Aldon, tiek jos tėvų. Autorė, pasiremdama savo patirtimi bei kitų įvardintų asmenų liudijimais, neigė, jog Aldona vengia prisistatyti lietuve, kalbėti lietuviškai, davė nuorodas į Kanados laikraščius anglų kalba, kuriuose Mari Aldon nurodyta kaip gimusi Lietuvoje. O apie aktorės tėvams mestus kaltinimus komunizmu, atsakiusi:
„Tu, Brolau, suradai dar stipresnių „faktų“ ir argumentų, išvadindamas tuos niekuo kaltus lietuvius – išgamomis, rausvais ir („jei nepasakyti daugiau“). Brolau, tai labai stiprus apkaltinimas, ypač šiuo metu ir jeigu ši šeima norėtų patraukti „Dirvą“ atsakomybėn, kažin iš kur Tu, Brolau, gautum faktų? // Mes, Toronto lietuviai, žinome, kad p-lės Aldonos tėvas per ilgus metus buvo S.L.A. 236 kuopos narys ir persikėlęs į J. A. Valstybes yra Los Angeles S.L.A. kuopos narys, bet niekada negirdėjom, kad jis priklausytų kokiai partijai. Jos motina iki išvykimo priklausė Toronto Lietuvių Moterų Labdaros grupei „Daina“, bet jokiai partijai!“
Dabar sunku suprasti, kaip ten buvo iš tikrųjų. Amerikos lietuvių išeivija nebuvo vienalytis darinys, čia buvo įvairiai mąstančių, skirtingoms grupėms prijaučiančių atstovų. Net ir tame pačiame atsakyme minimame Susivienijime lietuvių Amerikoje (S. L. A.). Antra vertus, tarp išeivių netrūko ir „audrų vandens stiklinėje“, nepagrįstų kaltinimų ar pasimatavimų – kas didesnis Lietuvos patriotas, o kas ne. Šiuo atveju atsakymas buvo tvirtesnis nei šakėmis ant vandens rašyti kaltinimai, kurių faktais anoniminius jų autorius taip ir nepagrindė. Bet dėl vieno galime būtu tikri – kaltinimai tikrai mesti sudėtingu laiku, vos prieš metus, 1950-aisiais, JAV buvo sudarytas 151 pramogų pasaulio atstovo, kaltinamo simpatijos komunistams, sąrašas, prieš dalį jų pradėtas persekiojimas. Tad net panašių kaltinimų mestas šešėlis galėjo gerokai pakenkti pradedančios aktorės karjerai.
Antra vertus, pagiežingame „tautiečio“ straipsnyje buvo ir liūdno, bet šaltai logiško tiesos balso, visų pirma, teigiant, jog švęsti, kad suspindo nauja lietuvių kilmės Holivudo žvaigždė, yra anksti – dar neaišku, kaip pasirodys filmas su ja, o spaudos straipsniai ir interviu, tai tik pirminė filmo reklama:
„Liūdna tikrenybė ta, kad lietuviams dar nėra pagrindo, net nei mažiausio, tuo žvaigždės kilimu didžiuotis. // Viena, kad filmų meno pasaulyje Mari Aldon tuo tarpu dar į padanges neiškilo. Ruošiama su ja viena filma – Distant Drums, – bet kiek joje naujoji aktorė sugebės pasireikšti ir gauti platesnį pripažinimą, tuo tarpu būtų dar per anksti kalbėti. Vietos laikraščiuose pasirodžiusios kelios trumpos žinutės ir viena kita fotografija dar nieko nepasako. Tai yra normali ir eilinė naujai ruošiamųjų filmų reklama“.
Atrodo, jog „tautiečio“ žodžiai buvo pranašiški. Pasirodęs „Būgnų aidas“ kritikų buvo sutiktas dviprasmiškai, o kino teatruose sulaukė tik pusėtinos sėkmės. Šiandien filmas geriau prisimenamas ne dėl jo meniškumo, bet kaip kinematografinio kuriozo – Vilhelmo klyksmo (Wilhelm scream) – ištakos. Net jei nežinote šio pavadinimo, garantuotai bent kartą būsite girdėję patį po juo besislepiantį turinį.
Vilhelmo klyksmas – tai išraiškingas garso efektas, aligatoriaus užpulto mirštančio žmogaus šauksmas. Pirmą kartą išgirstas filme „Būgnų aidas“, vėliau šis garso efektas ne kartą pernaudotas kituose filmuose, kol galiausiai virto vidiniu Holivudo kino kūrėjų juokeliu. Kai kurie nūdienos režisieriai specialiai stengiasi įdėti klyksmą į savo filmus, o jų žiūrovai įtempę ausis siekia atrasti – kokiuose filmuose jis dar panaudotas.
Efektas labiausiai išpopuliarėjo po to, kai Stevenas Spielbergas ir Georoge`as Lucasas panaudojo jį filmuose „Žvaigždžių karai“ („Star Wars: Episode IV – A New Hope“, rež. George Lucas, 1977) ir „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“ („Indiana Jones and the Temple of Doom“, rež. Steven Spielberg, 1984). Galime džiaugtis, jog bent dėl šio kino kuriozo Mari Aldon vardas amžiams išliks kino istorijos puslapiuose.
Nežinia, kodėl Holivudas iš Mari Aldon nenulipdė pirmo ryškumo žvaigždės. Ar dėl to kaltas ne toks, kokio tikėtasi filmo „Būgnų aidas“ populiarumas, ar, kaip buvo teigta, ūmus aktorės temperamentas, o gal dar filmavimo metu užsimezgęs, atvira paslaptimi buvęs, gražuolės ir gerokai už ją vyresnio Holivudo režisieriaus Tay`jaus Garnetto (1894–1977) romanas – pora susituokė 1953-aisiais. Bet po „Būgnų aido“ aktorė Holivude vaidino tik antraplanius moterų vaidmenis, dažniau ji pasirodydavo ne didžiajame kino, o mažesniame – televizijos ekrane.
Ryškiausius, paskutinius kino vaidmenis aktorė sukūrė ne Holivude, o Didžiojoje Britanijoje. Tai – pagrindinis moters vaidmuo B klasės lenktynių dramoje „Dulkių kaukė“ („Mask of Dust“, rež. Terence Fisher, 1954), antraplanis vaidmuo britų kino klasiko Davido Leano filme „Vasara“ („Summertime“, 1955). Jei kino karjeros pradžioje Mari Aldon bučiavosi su Gary Cooperiu, tai šiame filme verkė kartu su Katharine Hepburn (1907–2003). Toliau – tik televizija. Tiesa, po gero dešimtmečio dar buvo nedidelis bevardis vaidmuo filme su roko karaliumi Elvis Presley („Live a Little, Love a Little“, rež. Norman Taurog, 1968). Nors Mari Aldon kino karjera buvo trumpa, bet žymių vardų joje tikrai netrūko.
Lietuvių kilmės aktorė mirė 2004-aisiais Las Vegase. Kartu su Tay`jumi Garnettu susilaukė dukters – Tiela Aldon Garnett (g. 1955). Lietuvoje taip ir neapsilankė, nors čia buvo atvykę tiek Aldonos tėvai, tiek sesuo, visuomet palaikę santykius su tėvynėje likusiais artimaisiais.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
