Po Antrojo pasaulinio karo JAV prasidėjo televizijos era. Su ja atėjo ir specifiniai televizijos laidų žanrai, pavyzdžiui, TV žaidimai. Vienas populiariausių ir sėkmingiausių ankstyvųjų JAV žaidimų, transliuotas CBS televizijos, – „Koks mano užsiėmimas?“ (What‘s My Line?, 1950-1967). Žaidimas prie televizijos ekranų pritraukdavo tūkstančius žmonių, jo formatas, parduotas daugeliui skirtingų šalių, bandytas pritaikyti ir Lietuvoje pavadinimu „Kas tu toks?“ (2010).
Žaidimo metu keturi komisijos nariai bando atspėti žaidimo svečio profesiją, užduodami jam „taip arba ne“ klausimus. Kiekvienas klausimas, į kurį svečias atsako „ne“, jam atneša piniginį prizą, jei komisija 10 kartų išgirsta „ne“ – žaidimo svečias laimi. Atskiroje žaidimo dalyje taip pat dalyvaudavo ir populiarios to meto asmenybės – aktoriai, muzikantai, politikai. Tuomet komisija privalėdavo užsirišti akių raiščius ir turėdavo atspėti ne slaptojo svečio profesiją, o jo vardą. 1960 gegužės 1 d. transliuotas originalaus žaidimo epizodas savu laiku turėjo sudominti ir ne vieną jį mačiusį Amerikos lietuvį.
Tąkart slaptuoju žaidimo svečiu buvo jaunas iš Didžiosios Britanijos atvykęs aktorius Laurence`as Harvey`jus (1928-1973). Aktorius buvo pačiame savo karjeros zenite – vos prieš mėnesį jis dalyvavo 32-ojoje „Oskarų“ statulėlių teikimo ceremonijoje, kurioje buvo nominuotas „geriausio aktoriaus“ kategorijoje už savo vaidmenį britų filme „Kambarys viršuje“ (Room at the Top, rež. Jack Clayton, 1959). Tiesa, „Oskaro“ negavo, jis atiteko pagrindinį vaidmenį kino epe „Benas Huras“ (Ben Hur, rež. William Wyler, 1959) sukūrusiam Charltonui Hestonui. Filmas „Benas Huras“ nušlavė „Oskarus“ lyg uraganas ir surinko viso net 11-ka „Oskarų“ statulėlių, tai – rekordas, kurio niekas nepakartojo iki pat 1997-ųjų, kai Jamesas Cameronas pastatė „Titaniką“ (Titanic, 1997). Tačiau L. Harvey`jus vis tiek buvo viena karščiausių to meto Holivudo „naujienų“, ir Holivudo prodiuseriai pešėsi dėl jo kaip dėl šiltų bandelių.
Akių raiščių apakinta televizijos žaidimo komisija nesunkiai atspėjo, jog prieš juos sėdinčio žmogaus profesija – aktorius. Tačiau antroji spėliojimų dalis – bandymas išsiaiškinti, iš kur jis kilęs, pasirodė daug sudėtingesnė. Aktorius meistriškai keitė savo tartį, į vienus klausimus atsakydamas britišku, į kitus – pietinių JAV valstijų, į dar kitus – prancūzišku akcentu. Pamėgdžioti skirtingus akcentus jis visuomet mokėjo, ir šis jo sugebėjimas buvo puikiai žinomas kino industrijoje. Galiausiai komisija atspėjo prieš juos sėdinčio žmogaus vardą. Na, o tuomet aktoriui teko pasiaiškinti – juk į komisijos klausimus, ar jis gimęs JAV, arba Didžiojoje Britanijoje, aktorius atsakė „ne“, tuo tarpu visi komisijos nariai (ir net paties žaidimo vedėjas) buvo įsitikinę, jog jis tikras anglas!
Prieš žaidimo komisiją sėdintis „tikras anglas“ tuo tarpu paaiškino, jog gimė Lietuvoje. Viena iš komisijos dalyvių, žurnalistė Dorothy Killgalen, prisipažino, jog ji nelabai žino, kas ta „Lithuania“. Čia L. Harvey`jus dar kartą užtikrino, jog jis tikrai gimė Lietuvoje, augo Pietų Afrikos Respublikoje, o į Angliją atvyko tik būdamas pilnametis.
Tuomet ta pati žurnalistė pastebėjo, jog „jis visai kaip Džonas“. Ir prieš ją sėdintis aktorius pradėjo kalbėti apie kitą britų garsenybę, taip pat su Lietuva save siejusį aktorių Johną Gielgudą (apie jį jau rašėme čia). Panašu, nė neįtardamas, jog žurnalistė galvoje turėjo šio televizijos žaidimo vedėją, Pietų Afrikoje gimusį ir augusį Johną Charlesą Daly`jų, dabar atėjo metas pasiaiškinti jam… Auksinė televizijos medžiaga! Nesurežisuotas televizijos žaidimo dalyvių nesusikalbėjimas puikiai susižiūri ir pakelia nuotaiką net ir šiandien (TV žaidimo įrašas čia).
Į Holivudo aukštumas iškilusio aktoriaus gimimo vieta gal ir stebino apie tai nieko nežinojusius JAV TV laidos vedėjus, tačiau aktyviau išeivijos tautiečių spaudą sekusiam Amerikos lietuviui tai buvo anokia naujiena. Joje apie lietuvišką L. Harvey`jaus kilmę rašyta gerus penkerius metus prieš pasirodant minėtam televizijos žaidimo epizodui. Tai, jog žymus aktorius garsiai skelbėsi esąs gimęs Lietuvoje, išeiviams buvo pasididžiavimo šaltinis. To meto užsienio lietuvių spaudoje neretai kildavo pasipiktinimas, jog populiarumo sulaukę lietuvių kilmės asmenys neva bando nuslėpti savo šaknis, išsižada jų (tereikia prisiminti jau aprašytus kadaise mestus kaltinimus lietuvių kilmės aktorei Mari Aldon). Tuo tarpu čia – visiškai atvirkščias pavyzdys, gyvas įrodymas, jog teiginys „gimiau Lietuvoje!“ visai netrukdo sėkmingai karjerai pramogų industrijoje, ir tai reikia švęsti! Kaip 1958-aisiais JAV žurnale „Lietuvių dienos“ rašė Algirdas Gustaitis:
„Kartais kai kurie ura patriotai į tokius „lietuvius“ labai skeptiškai žiūri. Mes džiaugiamės svetimtaučiais lietuvių ir Lietuvos draugais, tat ar ne labiau verta džiaugtis tais, kurie garsą ir garbę įgiję svetur, nesisako esą nei anglai, nei rusai, nei žydai, bet visur žymi savo lietuvišką kilmę? Daug plaukiojančių „tarptautiniuose vandenyse“ nebežymi savo tautinės kilmės“.
Tiesa, jei bandytumėte į to laikotarpio lietuvių spaudą žvelgti iš šiandienos perspektyvos, jus tikriausiai nustebintų čia randami prieštaravimai. Vienuose straipsniuose L. Harvey`jus piešiamas kaip tikrų tikriausias lietuvis – nurodoma, jog jo tikrasis vardas yra Laurynas, Vladas (Ladas) ar net Jonas. Pavardė – Skinkys arba Skiknė. Kartais teigiama, jog aktoriui ir dabar puikiai kalba lietuviškai, aukoja dideles sumas Lietuvos organizacijoms.
Tuo tarpu kiti skundėsi, jog anoks jis lietuvis, ir juo labiau anoks Laurynas. Štai Jonė Peterienė atvirame laiške „Garsenybių ieškotojams“, publikuotame žurnalui „Dirva“, 1961-aisiais skundėsi:
„Savu laiku buvo skelbiama, kad prieauglio tarpe išgarsėjęs dainininkas Alvis [Elvis – A. D.] Presley yra lietuvių kilmės. Vėliau tik juoktasi, kad viskas iš piršto laužta. // Dabar, neseniai pasirodžius filmai „Buttefield 8“, kurioje vaidina Laurence Harvey, vėl buvo paskelbta, jog ši „garsenybė“ yra lietuvių kilmės. Didesniam mūsų įtikinimui, net pavardė jo buvo nurodyta „Laurynas Skinkis“. // Ieškant, gal ir nemažai atrastumėm tokių garsenybių, gimusių Lietuvoje. Bet, jeigu mes, lietuviai, buvome labai nepatenkinti, kad Amerikos spauda Lietuvoje gimusį žydų tautybės šnipą Sobelį pavadino lietuviu [kalbama apie tuo metu garsų šnipų teismą, kuriame teisti broliai Jackas ir Robertas Soble`iai JAV šnipinėję SSRS naudai, abu gimę Vilkaviškyje – A. D.], tai kodėl turėtume savintis Laurence Harvey, kaip lietuvį, kuris, nors gimęs Lietuvoje, bet taip pat yra žydų kilmės, išaugęs Pietų Afrikoje ir pakeitęs savo pavardę iš Larushka Misha Skikne į Laurence Harvey“.
Pasirausę Lietuvos archyvuose nei Laruškos (tai buvo paties L. Harvey`jaus vėliau sugalvotas pramanas, niekas jo vaikystėje taip nevadino), nei Lauryno (čia jau išeivijos lietuvių mitologija) nerasime. Užtat rasime Hiršą Meišą Skiknę, gimusį 1928 metų spalio 2 dieną Joniškyje. Jauniausią iš trijų skardininko („blekoriaus“) Bero ir namų šeimininkės Elos Skiknių sūnų.
Nors L. Harvey`jaus tėvo dokumentuose nurodoma, jog jis yra „skardininkas“, tačiau šeimoje prisiminta, jog Lietuvoje jis taip pat bandė verstis prekyba – eksportuodavo lietuviškus kiaušinius ir žąsis į užsienį. Tiesa, matyt prekybininkas iš Bero nebuvo labai geras, mat kai jauniausiam sūnui sukako dveji, jis metė amatą ir verslus bei patraukė ieškoti laimės į užsienį – Pietų Afriką. Žmona su trimis vaikais tuo tarpu glaudėsi pas savo tėvą ir seserį Vilniaus gatvės 14-ame name, Joniškyje.
Kai būsimam aktoriui sukako penkeri, statybose Pietų Afrikoje dirbęs tėvas prikaupė pakankamai pinigų, jog galėtų iš Joniškio į Johanesburgą atsigabenti ir žmoną su vaikais. 1934-ųjų liepą moteris pasirašė sutartį „Karališkosios pašto garlaivių kompanijos“ (Royal Mail Steam Packet Company) atstovybėje Kaune (Laisvė al. 26) ir įsigijo vietas laive „Dunluce Castle“, plaukiančiame iš Londono į Keiptauną. Keturių asmenų šeimai vietos laive atsiėjo 1907 litus.
L. Harvey`jus nepaliko gausesnių atsiminimų apie penkerius vaikystės metus Lietuvoje, aktorius buvo tam kiek per mažas. Plačiau apie gyvenimą Joniškyje vėliau yra rašęs jo brolis, vidurinysis Bero ir Elos sūnus, Icikas-Zusė, gimęs 1924-aisiais. Jis prisiminė, kaip Joniškyje su kaimynų vaikais ir pusbroliais žaisdavo futbolą. Brolis tai pat prisiminė, jog jaunėlis Hiršas, kitaip nei vėliau teigta Amerikos lietuvių spaudoje, tikrai dar nemokėjo kalbėti lietuviškai, šeimoje juk kalbėta jidiš. Tačiau mažasis broliukas buvo imlus imitatorius, tad kartais šeimyną nustebindavo užtraukdamas kur nors nugirstą lietuvišką dainą.
Pietų Afrikoje šeima kartu apsigyveno su anksčiau čia atvykusiu tėvu, kurio jauniausiasis sūnus praktiškai nepažino, bei apsigyveno Johanesburgo priemiestyje Dornfonteine. Čia šeimos laukė visai kitas gyvenimas. Vaikai ėjo į anglišką mokyklą ir netruko persismelkti britiška kultūra. Jaunėlis Hirša tapo Harry, vidurinysis Icikas – Isaac, tik vyriausiasis sūnus Chaimas-Nachumas, kuriam tuomet buvo trylika, atsisakė „suanglinti“ savo vardą, jau tuomet buvo apsisprendęs ilgai čia neužsibūti, o keliauti į žydų kibucą Palestinoje, ką ir padarė 1940-aisiais.
Sunkiausiai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų sekėsi motinai. Kaip prisimins vaikai, ir Pietų Afrikoje, nepaisant svilinančio karščio, ji kepė tokius pačius valgius kaip Lietuvoje. Nors jie buvo labai skanūs, bet būtent šiuos valgius vėliau L. Harvey`jus įvardins kaip vieną iš savo sveikatos problemų priežasčių.
Johanesburgo priemiesčiuose jaunasis Hirša, dabar tapęs Harry, atrado ir naują aistrą, su kuria nebuvo susipažinęs Joniškyje – kiną! Valandų valandas sėdėdavo nudriskusiame Alhambros kino teatre ir žiūrėdavo visus filmus iš eilės. Kaulydavo pinigų kino bilietams iš mamos (neduodavo), tėvo (duodavo, su sąlyga, jog nesakys mamai) ir visų pažįstamų (tai duodavo, tai neduodavo). Dažnai ir pamokas iškeisdavo į kino teatro salę. O po seansų pats vaidindavo ekrane matytus personažus.
Paauglystėje apsisprendė – bus aktoriumi. Būdamas trylikos prisijungė prie vaidybos būrelio mokykloje, kiek vėliau išbandė jėgas ir didesnėje scenoje, o vos sulaukęs 16-os, kiek save pasendinęs ir kiek išpūtęs savo aktorinius pasiekimus, užsirašė į artistų kuopelę armijoje. Buvo 1944-ųjų pabaiga, veik visa Lietuvos teritorija jau buvo atkovota sovietų, o veik visi Lietuvoje likę L. Harvey`jo giminės žuvę Holokausto metu.
Armija suteikė trampliną tolesniam karjeros siekimui, mat baigęs tarnybą galėjo gauti stipendiją, kuria ir pasinaudojo, įstoti į Karališkąją dramos meno akademiją (Royal Academy of Dramatic Art) Londone. Buvo užsibrėžęs per trejus metus tapti žinomu teatro ir kino aktoriumi, to ir siekė sunkiu, užsispyrusiu darbu, dažnai kęsdamas nepriteklius. Metų prireikė kiek daugiau, tačiau šeštojo dešimtmečio viduryje jis jau buvo puikiai pažįstamas tiek Didžiosios Britanijos scenoje, tiek ekrane.
Teatro niekuomet nemetė, dažnas kritikas teigė, jog būtent čia atliko geriausius savo vaidmenis – Romeo, Henrį V-ąjį, Karalių Artūrą. Kartais atsisakydavo ženkliai pelningesnių pasiūlymų kine, jog suvaidintų norimą vaidmenį teatre. Teigė, jog būtent čia aktorius gauna svarbiausias pamokas. Beje, atsisakė ir gražuolio Pario vaidmens Holivudo filme „Trojos Helena“ (Helen of Troy, rež. Robert Wise, 1956), išmainė jį į prasčiau apmokamą, bet jo nuomone svarbesnį britų-italų „Romeo ir Džuljetos“ pastatymą (Romeo and Juliet, rež. Renato Castellani, 1954). Pario vaidmuo tuo tarpu atiteko lietuviui Jacques Sernas.
Tačiau, kitaip nei kolega teatralas John Gielgud, niekuomet nepeikė darbo kine, mylėjo jį. Greitai suprato, kuo darbas filmavimo aikštelėje skiriasi nuo teatro scenos, nepriekaištavo dėl nesibaigiančių dublių, nechronologiško filmavimo. Jei filmavimo aikštelėje galėdavo pyktis su kitais aktoriais, tai su techniniu personalu visuomet siekė palaikyti geriausius santykius – juk nuo jų priklausė, kaip jis bus apšviestas, kaip atrodys kadre. Kinas nulėmė ir sceninį slapyvardį – jau pirmajame filme pasirodo Lawrence (vėliau taps Laurence) Harvey vardu, Skiknės pavardė filmo prodiuseriams atrodė nepelningai.
1959-ųjų filmu „Kambarys viršuje“ prasimušė į Holivudo viršūnėles. Prasidėjo dar ryškesnis karjeros etapas. Jo metu nusifilmavo epiniame filme „Alamas“ (The Alamo, rež. John Wayne, 1960) su vesternų legenda Johnu Wayne`u; „Butterfield 8“ (rež. Daniel Mann, 1960), atnešusiu pirmąjį „Oskarą“ aktorei Elizabeth Taylor. Šiandien geriausiai prisimenamas L. Harvey`jaus vaidmuo filme „Mandžiūrijos kandidatas“ (The Manchurian Candidate, rež. John Frankenheimer, 1962) su Franku Sinatra.
Buvo užkietėjęs darboholikas, jei kiti aktoriai vargdavo per metus filmuodamiesi trijuose filmuose, tai jis siekė filmuotis šešiuose! To reikėjo, nes buvo ir užkietėjęs švaistūnas, mėgęs brangius rūbus, automobilius, antikvarą, gausiai rėmęs tėvus (pastarieji iš Pietų Afrikos persikėlė į Izraelį). Pats bandė kurti filmus – 1963 m. debiutavo kaip režisierius filmu „Ceremonija“ (The Ceremony, rež. Laurence Harvey, 1963), supirkinėjo ekranizacijų teises, prodiusavo kitus filmus – tiesa, nelabai sėkmingai.
Aktyviai darbavosi iki pat ankstyvos mirties nuo skrandžio vėžio 1973-aisiais, tuomet aktorius buvo sulaukęs vos 45 metų. Čia ir prisiminti tie Pietų Afrikoje mamos kepti Lietuvos žydų patiekalai, nors veikiausiai didesnė problema buvo bohemiškas gyvenimo būdas bei gydytojų vengimas nenorint nutraukti darbų. Šeimyninis gyvenimas nesisekė – begalė romanų su vyrais ir moterimis, trys trumpalaikės santuokos, o vienintelio vaiko, dukters Domino Harvey (1969-2005), likimas taip pat tragiškas. Ji taip pat gyveno įtemptą gyvenimą – buvo premijų medžiotoja ir mirė nuo perdozavimo nuskausminamaisiais. Domino Harvey gyvenimas įkvėpė ir to paties pavadinimo filmą „Domino“ (rež. Tony Scott, 2005).
Bet baikime Lietuva. Atrodo, jog aktorių traukė dar bent kartą sugrįžti į gimtinę. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jis kelis kartus filmavosi už geležinės uždangos – Rumunijoje. 1968-aisiais iš čia tėvams rašė: „Jei ir toliau čia filmuosiuosi, tai neabejotina, jog kurią dieną vėl atsirasiu ir Lietuvoje. Visos šios šalys šiuo metu atsiveria ir nori gaminti koprodukcijas su Vakarais“.
Iš tiesų, dar 1967-ais JAV lietuvių „Vienybė“ skelbė, jog „iš Joniškio kilęs, gerai žinomas britų aktorius Jonas Skinkė [sic!] – Laurence Harvey“ ruošiasi filmuotis bendroje SSRS ir Italijos produkcijoje kartu su Donatu Banioniu!
Donatas Banionis iš tiesų netrukus nusifilmavo bendrame sovietų-italų filme „Raudona palapinė“(Красная палатка, rež. Mikhail Kalatozov, 1969), tačiau be L. Harvey`jaus. Vargu, ar JAV karį, kuriam sovietai išplovė smegenis, filme „Mandžiūrijos kandidatas“ suvaidinęs aktorius buvo labai laukiamas SSRS. Na, o kai suvaidino lėktuvą užgrobusį ir nuo antisemitizmo iš SSRS bėgantį disidentą filme „Pabėgimas į saulę“ (Escape to the Sun, rež. Menahem Golan, 1972), net minties apie lankymąsi sovietų Lietuvoje negalėjo kilti. Taip ir nesugrįžo…
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
