Prieš dvejus metus, pradėdami straipsnių ciklą „Lietuviai pasaulio ekranuose“, rašėme apie tai, kaip tarpukario lietuviai stengėsi surasti tautinę, lietuvių kilmės Holivudo kino žvaigždę. Deja, to padaryti jiems taip ir nepavyko.
Nors lietuviais buvo paskelbti daugelis žymių to meto kino žvaigždžių, tačiau nė vienos iš jų lietuviškos kilmės versija nepasitvirtino. Kaip 1931 m. gruodį žurnalui „Kino naujienos“ tvirtino iš JAV į Lietuvą grįžęs teatro režisierius Juozas Vaičius: „Pustrečių metų laikotarpy gyvendamas Hollywoode, su dideliu nervų įtempimu ieškojau kokio nors lietuvio, bet, deja, neradau, apart vieno ruso iš Lietuvos“ . Šio ruso vardas – Ivanas Lebedevas (Ivan Lebedeff).
Režisieriaus teigimu, informaciją apie I. Lebedevą jis surado Holivudo studijų, kuriose tuo metu dirbo, vidiniuose dokumentuose. Bėda, jog grįžęs į Lietuvą J. Vaičkus gerokai pagražino savo karjerą Holivude, vargu, ar kokie vidiniai didžiųjų kino studijų dokumentai jam apskritai buvo pasiekiami.
Labiau tikėtina, jog režisierius apie tai, kad penkerius metus sėkmingai Holivude vaidinantis aktorius I. Lebedevas gimė Užpalių miestelyje 1894 metais, sužinojo iš spaudos. Tai buvo anokia paslaptis.
Štai atsivertę 1929-ųjų metų JAV kino almanachą („The Motion Picture Almanac“) rasime jame ir įrašą, skirtą I. Lebedevui, kuriame nurodoma gimtoji vieta – „Uspoliai, Lithuania (before 1918 – Russia)“. Ne kartą šis faktas pakartotas ir to meto spaudos publikacijose apie aktorių.
Iš tiesų, tai, ką Juozas Vaičkus pristatė kaip savo atradimą, jau kuris laikas buvo karšta tema tiek tarp JAV, tiek tarp Lietuvos lietuvių. Ir vieni, ir kiti, perskaitę, jog aktorius gimęs Užpaliuose, Lietuvoje, nusprendė, jog jis taip pat privalo būti ir susipratusiu lietuviu, mažų mažiausiai kas rytą sukemšančiu kelis cepelinus ir prieš darbą išbėgančiu į krepšinio aikštelę. Žinoma, juokaujame, bet 1930–1931 m. lietuviškoje spaudoje kilęs susirūpinimas I. Lebedevo tautiškumu buvo tikras:
„Screenland“ žurnalas plačiai aprašo pasižymėjusio savo gražumu ir vikrumu Ivan Lebedeffo gyvenimą ir jo rengiamą pakilti į kino žvaigždes veikalą, kur jisai pasirodysiąs visu savo taurumu, žurnalas pabrėžtinai jį lietuviu vadina. <…> Pavardė ne rusiška. Sakoma, jo tėvas buvęs Lietuvos kunigaikščių giminės ir caro diplomatų korpuse aktyvus asmuo, kuris niekados savo lietuviškos kilmės neužmiršęs. Sakoma, jo pavardė pasidirbta, nes „Lebedeff“ juk tikrai dirbtas žodis. // Reikėtų apie jo kilmę daugiaus sužinoti. Aš parašiau jam laišką. Kai gausiu atsakymą, tai plačiaus parašysiu“, – 1931 m. Čikagos lietuvių laikraštyje „Naujienos“ rašė Antanas Karalius.
Nežinia, ar A. Karalius sulaukė I. Lebedevo atsakymo, mat nepraėjus nė metams po publikuoto straipsnelio A. Karalius mirė. Tačiau dar prieš pasirodant straipsniui, atsakymą į jo klausimą jau buvo išspausdinęs Lietuvoje leidžiamas savaitraštis „Sekmadienis“. Pastarasis dar 1930 m. rugpjūtį įsidėjo aktoriaus nuotrauką su antrašte „Kaunietis – kino garsenybė“. Nedideliame nuotrauką lydinčiame tekste I. Lebedevas buvo „sulietuvintas“ ir paverstas Jonu Lebeda.
Šis vardas paplito ne vienoje lietuviškoje publikacijoje abiejose Atlanto pusėse. „IVAN LEBEDEFF – LIETUVIS. // Pagarsėjęs gerose kino filmose artistas „Ivan Lebedeff“ tikrumoj yra Jonas Lebedas, gimęs Užpaly, Kauno apskrity, dvarininko sūnus. Į Ameriką atvyko po karo“, – 1933 m. rašė JAV lietuvių „Vienybė“.
Vaclovas Biržiška 1931-aisiais net paruošė apie „Joną Lebedį“ enciklopedinį įrašą. Įdomu, jog nors aktorių įraše vadino Jonu Lebedžiu, tačiau jo tėvą – „Vasil Lebedeff“ (Vasilijumi Lebedevu). Parašęs trumpą aktoriaus biografiją, enciklopedinį įrašą V. Biržiška baigė teigdamas, jog I. Lebedevas (tekste – Jonas Lebedis) yra „Jaunas energingas vyras, ir geras Lietuvis, daug ko galima nuo jo laukti, kas lietuviams gal sutiekti gerą vardą“. Tiesa, šis įrašas taip ir nepasirodė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėtoje leisti daugiatomėje „Lietuviškoje enciklopedijoje“ (V. Biržiška buvo jos redaktorius). Iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo „L“ raidės leidžiama enciklopedija taip ir nepasiekė.
Kilusiu susidomėjimu nauja, galimai lietuvių kilmės Holivudo žvaigžde skubėjo pasinaudoti ir Lietuvos kino teatrų savininkai. Ieškojo, traukė, iš kur galėjo, filmus, kuriuose pasirodė aktorius. Na, o jei tokių nerasdavo, tai paprasčiausiai pameluodavo… „Šiandien grandiozinė šviesogarsinė filma: // Seržantas Griša // pagal pagarsėjusį Cveigo [Arnold Zweig – A. D.] romaną. Liūdna rusų karo belaisvių drama. Vyr. rolę vaidina artistas Lebedevas“, – 1932-ųjų vasarį skelbė Kauno kino teatro „Hollywood“ reklama spaudoje.
Tačiau rodytame JAV filme „The Case of Sergeant Grisha“ (rež. Herbert Brenon, 1930) I. Lebedevo nė su žiburiu nerasime. Vargu, ar kino teatro savininkai galėjo apsirikti – nėra filme ir nieko, kieno vardą ar išvaizdą būtų galima sumaišyti su minimu aktoriumi. Veikiausiai tiesiog norėta pasipelnyti.
Gal ir gerai, jog enciklopedinis įrašas apie I. Lebedevą – Joną Lebedą – taip ir nebuvo išspausdintas.
Pirma – V. Biržiškos bei kitų autorių noras iš kino žvaigždės nulipdyti tautinį lietuvį neatrodo įtikinamai. Autoriai matė tai, ką norėjo matyti, o štai jiems netikusius faktus paprasčiausiai ignoravo. Tose pačiose publikacijose, iš kurių sėmėsi žinių apie aktoriaus karjerą ir gyvenimą, netrūksta nuorodų, jog jis priklausė rusiškosios kultūros pasauliui – aktorius tapatino save su rusų emigrantais, neslėpė JAV kartais einantis į stačiatikių cerkvę, savo kambarį, kaip pastebėjo žurnalistai, puošė paskutinio Rusijos imperatoriaus – Nikolajaus II portretu ir t. t. Tai neturėtų stebinti, XIX a. pabaigoje Užpaliai buvo daugiatautis, apie tūkstantį gyventojų turintis miestelis, kuriame tilpo ir Romos katalikų bažnyčia, ir stačiatikių cerkvė, ir žydų sinagoga.
Antra – jog tiek tuometiniame enciklopediniame, tiek dažname šiandien apie aktorių sutinkamame tekste jo biografija šakėmis ant vandens rašyta. Dažniausiai remiamasi XX a. 4-5 deš. Holivudo publikacijomis, kuriose apie kino žvaigždes nevengta kurti legendų ir mitų. Ne išimtis ir Ivanas Lebedevas.
Teigiama, jog jis buvo aukštuomenės atstovas, jo tėvas Vasilijus buvęs paties imperatoriaus Nikolajaus II patarėjas (kuklesnėse istorijos versijose Nikolajus II keičiamas finansų ministru), tuo tarpu motina kilusi iš senos Venecijos didikų Foscarini giminės. Aktorius mokėsi Sankt Peterburge, buvo ruošiamas diplomato karjerai, tačiau planus sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Kaip karininkas stoja į kovą, pasižymi mūšio lauke, 1917-aisiais yra sužeidžiamas (vienur teigiama, jog kiaurai peršautas, kitur – apnuodytas dujomis, dar kitur – ir tai, ir tai), už nuopelnus kare apdovanojamas paties Nikolajaus II. Pasitraukęs iš fronto, pilietinio karo metu, kurį laiką gyvena ir darbuojasi Odesoje. 1919-aisiais patenka į bolševikų nelaisvę, tačiau po kurio laiko iš jos išsilaisvina ir palieka Rusiją. Pirma išplaukia į Konstantinopolį, o vėliau atsiranda Europoje. 1922 metais debiutuoja kine Vokietijoje, o po kurio laiko jau vaidina svarbius vaidmenis Prancūzijoje. 1925 metais atvyksta į JAV.
Veikiausiai ši biografija yra gerokai pagražinta ir mistifikuota. Tikrų faktų apie I. Lebedevo ankstyvuosius gyvenimo metus daug nežinome. Neatrodo, jog Lebedevai būtų buvę itin svarbūs Užpalių istorijoje – masyviame Užpaliams skirtame „Lietuvos valsčiai“ serijos dvitomyje minimas tik vienas Lebedevas, ir tik vieną kartą.
Kažkoks Michailas Lebedevas, buvęs kanceliarijos tarnautojas, 1875-aisiais įsigijęs Užpalių dvaro malūną, tačiau vos po metų jį pardavęs. Gan abejotina, jog Ivano tėvas tikrai tiesiogiai patarinėjo pačiam Rusijos imperatoriui. Na, o Ivanų Lebedevų Vasiljevičių, Pirmojo pasaulinio karo metais apdovanotų šv. Jurgio ordinais, tikrai netrūksta, tik ar bent vienas iš jų yra tas reikalingas?
Aktoriaus biografija dar reikalauja rimtų archyvinių tyrimų tiek Lietuvoje, tiek, visų prima, Rusijoje. To mes, pripažinsime, nepadarėme, o antruoju atveju, vargu, ar artimiausiu metu ir galėsime padaryti.
Kiek tvirčiau galime kalbėti apie I. Lebedevo kino karjerą. Iš karto galime konstatuoti, jog publikuotoje informacijoje, esą jis Europos kine vaidino svarbias roles, yra perdėta. Nei keturių dalių vokiškame istoriniame epe „Frydrichas Karalius“ („Fridericus Rex“, rež. Arzén von Cserépy, 1922-1923), apie Frydrichą Didįjį, kuriuo, kaip teigiama, debiutavo kine, nei vėlesnių prancūziškų filmų titruose I. Lebedevo (ar „Ivan Doline“ – šiuo slapyvardžiu dengėsi vaidindamas Europoje) vardo nerandame. Vaidmenys buvo per smulkūs, jog reikėtų jį minėti.
Visi biografijoje nurodyti prancūziški filmai – „Laiminga mirtis“ („L’Heureuse mort“, rež. Serge Nadejdine, 1924), „Menininko siela“ („Âme d’artiste“, rež. Germaine Dulac, 1924), „Žavingasis princas“ („Le Prince charmant“, rež. Viktor Tourjansky, 1925), „600000 frankų per mėnesį“ („600000 francs par mois“, rež. Nicolas Koline, Robert Péguy, 1926) – buvo, kaip galime matyti iš daugumos jų režisierių pavardžių, Rusijos emigrantų Prancūzijoje kūriniai.
Atrodo, jog pirmąją „vardinę“ rolę kine I. Lebedevas gavo tik 1925-aisiais atvykęs į Ameriką. Amerikietiškuose emigracijos popieriuose savo specialybę jis jau nurodė kaip „artistas“. Iš šių ir vėlesnių gyvenimo JAV dokumentų ir imame menkas turimas žinias – gimimo datą ir vietą. Sužinome, jog turėjo seserį Nataliją (Nathalie), gyvenusią Nicoje, Prancūzijoje. Atvykęs į JAV suvaidino velnio sekretoriaus, Amielio, vaidmenį kino klasiko D. W. Griffith`o filme „Šėtono kančios“ („The Sorrows of Satan“, 1926).
Filmas pasakojo apie dviejų neturtingų jaunuolių – rašytojo Džiofrio (akt. Ricardo Cortez) ir jo kaimynės Meivis (nuolatinis D. W. Griffith`o filmų veidas – akt. Carol Dempster) – meilę. Norėdamas vesti Meivis, tačiau eilinį kartą atmestas leidėjų, Džiofris lepteli neatsakingą frazę, jog jis „sielą parduotų“, jei tik taptų turtingu. Vos tik jam tai ištarus, prisistato princas Liucijus de Rimanezas (akt. Adolphe Menjou), pranešdamas apie vargstančio rašytojo netikėtai gautą milžinišką palikimą. Žinoma, jog princas yra pats velnias žmogaus pavidalu, jis gviešiasi rašytojo pažadėtos sielos, viliodamas jį pasaulietiškai turtais ir geismais, taip versdamas užmiršti ir tikrąją rašytojo meilę. Kaip ir kiekvienas padorus velnias, turi jis ir savo sekretorių – Amielį, čia ir pasirodo I. Lebedevas.
Deja, filmas „Šėtono kančios“ nebuvo itin gerai sutiktas kritikų, ir yra laikomas nesėkme. Jau prieš filmo premjerą jis buvo gerokai sutrumpintas, o nūnai laisvai prieinama, vis dar nerestauruota filmo versija dar trumpesnė (nuo 117 min. premjeros metu filmas sutrumpėjo iki 89 min.), I. Lebedevo suvaidinto velnio advokato joje praktiškai nematyti.
Tačiau žinomo režisieriaus ir svarbių kino žvaigždžių vardai padarė savo – užkūrė sėkmingą I. Lebedevo karjeros Holivude mašiną. Iš viso, nuo atvykimo į JAV 1925-aisiais iki mirties 1953-aisiais, aktorius suvaidino net 66-iuose pilnametražiuose kino filmuose. Dalinosi ekranu su tokiomis žvaigždėmis kaip: Charles Boyer, Joan Crawford, Bette Davis, Irene Dunne, Clark Gable, Greta Garbo, Jean Harlow, Boris Karloff, Bela Lugosi, Jeanette MacDonald, Dolores del Rio, Ginger Rogers, Gloria Swanson, Mae West ir kitais.
Nors filmų daug, tačiau pagrindinių vaidmenų juose – ne. Galbūt aktorius būtų prasimušęs ir į pirmąsias kino žvaigždžių gretas, jei tik ne tas nelemtas garsas! Trečiojo dešimtmečio pabaigoje prabilęs kinas ne vienai tyliajai kino žvaigždei sugriovė karjerą. Prakalbus I. Lebedevui taip pat tapo aišku, jog pirmo plano vaidmenį jis atliks tik tuo atveju, jei filmo personažas bus rusas. Tą, beje, ir padarė filme „Linksmasis diplomatas“ („The Gay Diplomat“, rež. Richard Boleslawski, 1931) suvaidinęs rusų kapitoną Orlovą.
Kapitonas filme išsiunčiamas į Bukareštą demaskuoti nežinomos moters šnipės, atvykęs į miestą jis, žinoma, patenka į tikrą meilės ir intrigų verpetą. Tačiau tokių pagrindinių vaidmenų buvo maža, o filmui „Linksmasis diplomatas“ patyrus finansinę nesėkmę jų duoti I. Lebedevui nelabai ir norėta. Aktorius kalbėjo su tokiu stipriu akcentu, jog jį nuslėpti vargu ar buvo įmanoma, tad jam beliko vaidinti antraplanius Rytų Europos princus, Ispanijos donus, Arabijos šeikus bei Pietų Amerikos plantacijų savininkus.
Karaliai, grafai, baronai, visų laipsnių karininkai, diplomatai – sunku rasti titulą, kuriuo I. Lebedevas nebūtų pasipuošęs ekrane. Aktorius spinduliavo aristokratiškumu ne tik ekrane, Holivudo spauda stebėjosi jo keistenybėmis: pomėgiu bučiuoti rankas moterims, nesiskyrimu su lazdele (teigė, jog ji jam atstoja kardo rankeną, kurią įprato jausti šalia kariaudamas), atsisakymu sėsti už automobilio vairo (Amerikoje!), akyje dažnai įstatytu monokliu (pastarasis, veikiausiai bus susijęs ir su atsisakymu vairuoti – teigiama, jog aktorių kankino stipri trumparegystė).
Tačiau už aristokratiško I. Lebedevo įvaizdžio ekrane dažnai slypėdavo tamsūs – moterų viliotojo, kriminalisto – polinkiai. Didžioji jo sukurtų antraplanių personažų dalis – blogiukai. Štai filme „Dama atsisako“ („The Lady Refuses“, rež. George Archainbaud, 1931) vaidina Nikolajų Rubinovą – turtus praradusį rusų aristokratą, kuris stumia savo mylimąją regzti romanus su pinigingais prašalaičiais, jog iš jų viliotų turtus, galiausiai pats ją pribaigia iš pavydo. O filme „Laimingoji Anė“ („Sweepstake Annie“, rež. William Nigh, 1935) vaidina baroną Rudolfą Bartišką. Nusigyvenęs baronas su žmona stengiasi aplink pirštą apvynioti naivuolę kino studijos darbininkę, loterijoje ką tik laimėjusią neišpasakytus turtus, ir t. t.
Nors ekrane dažnai vaidino užkietėjusius moterų viliotojus, nors kino studija (RKO) bandė iš aktoriaus nulipdyti „antrąjį Rudophą Valentino“, tačiau nieko panašaus aktoriaus asmeniniame gyvenime nebuvo matyti – čia Holivudo pamėgtais trumpalaikiais romanais ir skandalingomis meilės istorijomis nepasižymėjo. Kurį laiką susitikinėjo su aktore Thelma Thodd, tačiau 1941-aisiais žiedus sumainė su Vokietijoje karjerą pradėjusia ir vėliau Holivudą pasiekusia aktore Wera Engels. Ši aktorė vaidino I. Lebedevo žmoną ir jau minėtame filme „Laimingoji Anė“. Kartu pragyveno iki aktoriaus mirties nuo širdies smūgio 1953-aisiais. Po trijų dešimtmečių mirusi W. Engels atgulė į tą patį kapą Glendeilo kapinėse Los Andžele. Ant I. Lebedevo antkapio – stilizuotas imperinės Rusijos herbas, dvigalvis erelis.
Aktorius paliko pėdsaką ir literatūroje. 1940-aisiais išspausdintas debiutinis jo romanas „Negarbės legionas“ („Legion of Dishonor“). Romano veiksmas vyko Pirmojo pasaulinio karo fone. Po aktoriaus mirties pagal jo rašytą apysaką Švedijoje pastatytas filmas visai šeimai „Liūtas mieste“ („Lejon på stan“, rež. Gösta Folke, 1959). Laki fantazija, gebėjimas vaizdžiai pasakoti istorijas kviečia kiek atsargiau vertinti aktoriaus skelbtą biografiją.
Miglotos praeities aktorius I. Lebedevas su Lietuva gal ir tėra susijęs tik savo gimimo vieta. Tačiau Joniškį į pasaulio kino istoriją jau įrašė Laurence Harvey, Semeniškius – Jonas Mekas, Seredžių – Alas Jolsonas, Tauragę – Mari Aldon. Kodėl šioje istorijoje neturėtų būti ir Užpalių?
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
