1 Rekomenduojame, Naujienos

Nesenstantis kinas (18): kritimo mantra Mathieu Kassovitzo „Neapykantoje“

Kadras iš filmo „Neapykanta“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

Liepos mėnesį vykusiame proteste „Sureikšminkim“, surengtame dėl valdančiosios koalicijos veiksmų, režisierius Karolis Kaupinis pasitelkė kino metaforą, kurią daug kas atpažino. Savo kalboje jis priminė prancūzų filmo „Neapykanta“ (La Haine, 1995) vaizdinį, kai vienas veikėjas pasakoja apie žmogų, krentantį nuo dangoraižio. Kiekviename aukšte krentantysis ramina save žodžiais „kol kas viskas gerai“, nors žemė artėja neišvengiamai. Kaupinis šį vaizdinį perkėlė į Lietuvos politinę realybę, įvardindamas, kad visuomenė taip pat pamažu pratinama prie nuosmukio, o kiekvieną naują kritimo aukštą bandoma pateikti kaip menką, beveik nereikšmingą smulkmeną. Šis palyginimas tapo ne tik stipria protesto metafora, bet ir priminė, kad kinas gali būti aktualus ir tiesiogiai kalbėti apie šiandienos įvykius.

Kadras iš filmo „Neapykanta“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

Universali istorija apie pyktį

Reklama

Kaupinio pasirinktas filmas neatsitiktinis. Mathieu Kassovitzo 1995 m. sukurtas kūrinys „Neapykanta“ tapo universaliu pasakojimu apie visuomenės skilimą, pyktį ir nepasitikėjimą valdžia. Filmo centre – trys draugai iš Paryžiaus priemiesčio: Vinzas, Saidas ir Hubertas. Jie atstovauja skirtingoms tautinėms bei socialinėms mažumoms, tačiau juos vienija bendras likimas – gyvenimas užribyje, kur valdžios institucijos atrodo priešiškos, o ateitis – miglota. Istorija prasideda po policijos sukeltų riaušių, kai priemiesčio jaunimas jaučiasi paliktas likimo valiai. Jų klajonės po kvartalą tampa alegorija apie visos visuomenės būklę: pyktis kaupiasi, tačiau nėra aiškaus kelio, kaip jį nukreipti į prasmingą veiksmą.

Kadras iš filmo „Neapykanta“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

Laikas kaip tiksinti bomba

Režisierius istoriją apribojo vos viena para, tačiau ši laiko atkarpa sukuria ypatingą įtampą. 24 valandos tampa ne paprasta diena, o egzistenciniu laukimu. Kiekviena minutė artina prie neišvengiamos atomazgos, o veikėjai vis bandosi įtikinti save, kad „kol kas viskas gerai“. Žiūrovas supranta daugiau nei patys veikėjai – jis jaučia, kad toks kritimas negali baigtis sėkmingai. Tai paverčia filmą tiksinčia bomba, kurios sprogimas neišvengiamas, o kartu leidžia patirti, kaip atrodo gyvenimas nuolatinėje įtampos būsenoje.

Viena ryškiausių režisieriaus meninių priemonių – spalvų atsisakymas. Nespalvotas formatas leido atsisakyti vizualinių stereotipų, kurie dažnai klijuojami tam tikrų tautinių grupių įvaizdžiui. Juoda ir balta spalvos pabrėžia kontrastus: tarp vilties ir nevilties, gyvenimo ir mirties, draugystės ir smurto. Be to, tokia estetika suteikia filmui dokumentinio tikrumo pojūtį. Kadrai tampa aštresni, atšiauresni, jie priverčia žiūrovą sutelkti dėmesį į esmę, o ne į paviršinius vizualinius efektus.

Kadras iš filmo „Neapykanta“
„Skalvijos“ kino centro archyvas

Veidrodis, rodantis ir Lietuvą

Filmo stiprybė – jo autentiškumas. Dialogai sukurti remiantis tikra jaunimo kalba, kupina žargono, ironijos ir nuolatinės įtampos. Daug scenų atkartoja realius policijos smurto atvejus, todėl neretai žiūrovas gali pasijusti stebintis dokumentiką, o ne vaidybą. Šis tikrumo pojūtis yra viena priežasčių, kodėl „Neapykanta“ taip paveikė tiek Prancūzijos, tiek pasaulio auditoriją. Tai ne išgalvota istorija, o realybė, atnešta į kino ekraną.

Filmo atsiradimą paskatino reali tragedija. 1993 m. Paryžiuje policija nušovė 17-metį Makomé M’Bowole, kilusį iš Zairio. Šis įvykis sukrėtė visuomenę ir ypač jaunąją kartą. Kassovitzas, išgirdęs šią istoriją, nusprendė, kad negali tylėti – jis turėjo parodyti, kas vyksta priemiesčiuose ir kokią kainą už tai moka jauni žmonės. „Neapykanta“ tapo savotišku manifestu. Jo premjera Kanų festivalyje sukėlė audringas diskusijas, o pats režisierius buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. Ne mažiau reikšminga tai, kad po premjeros Prancūzijos valdžia įpareigojo policijos vadovus privalomai pažiūrėti filmą – tai rodo, kokią galią jis įgijo.

Šis filmas tarsi veidrodis, kuriame galima pamatyti ne tik 1990-ųjų Prancūzijos priemiesčių pyktį, bet ir dabartinės Lietuvos nuotaikas. Vykęs protestas atskleidė, kad filmo metaforos tebėra gyvos ir aktualios – jos padeda aiškiau artikuliuoti visuomenės nepasitenkinimą ir primena, kad kritimas, prie kurio bandome priprasti, anksčiau ar vėliau baigiasi susidūrimu su žeme. Klausimas lieka tas pats: ar sugebėsime sustoti, kol dar nevėlu, ar toliau save raminsime, kad „kol kas viskas gerai“?

Filmo „Neapykanta“ seansai „Skalvijos“ kino centre:

09/13, šeštadienis, 14:45
09/18, ketvirtadienis, 20:15
09/28, sekmadienis, 13:40

Filmo anonsas: 

LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas

 

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.