fbpx
Pokalbiai

Pokalbis su Tadu Mikalausku. Kuo skiriasi apšvietėjo ir „gaferio“ darbas?

Tadas Mikalauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tadas Mikalauskas septynerius metus dirba apšvietėju. Jau maždaug metus darbą aikštelėje derina kartu su projektų vadovo pareigomis biure. O pastaruoju metu pamažu pradeda ir „gaferiauti“ (angl. gaffer). Tikriausiai kilo klausimas, ką tai reiškia? Skaitykite toliau.

Šis pokalbis – priešpaskutinė pokalbių su kino industrijos specialistais dalis. Cikle „Už kadro“ jau publikuoti interviu su scenarijaus tęstinumo profesionale, specialiųjų efektų kūrėju, rekvizito dailininku, garso režisiere ir kino filmų vertėja. Paskutinis pokalbis – su operatoriumi.

Tadai, pradėkime nuo studijų. Studijavai užsienyje ir, kiek žinau, mokslai buvo susiję su kinu. Kaip tiksliai vadinosi tavo studijų programa?

Kadangi kinu pradėjau domėtis mokykloje, pabaigęs mokyklą, išvažiavau į Škotiją studijuoti Film Studies, kitaip tariant, kino kritikos. Tačiau man nelabai patiko – tai buvo teorija, studijos skyrėsi nuo aprašymo, tad pasimokiau pusmetį ir, nutaręs negaišti, laiko mečiau.

Perstojau į „European Film College“ Danijoje. Tai – garsus ir unikalus koledžas, kuriame negausi tiek daug žinių kaip Prahos ar Lodzės kino mokyklose, tačiau studijos ten turi savo žavesio. Neįsivaizduoju, kur kitur per tokį trumpą laiką būčiau gavęs tiek daug praktinių žinių. Koledže gyvenau vien kinu – aplink nieko nėra, mokykla viduryje laukų. Jei nežinai, ką nori veikti kine, tai tinkama vieta išsiaiškinti. Gali išbandyti įvairius darbus. Aš žinojau, ko noriu – norėjau išmokti rašyti scenarijų. Tad visus tuos metus daugiausiai laiko skyriau scenarijaus rašymo mokslams. Taip pat dirbau ir aikštelėje, taigi įgijau praktikos ir supratimą apie kino gamybos procesą.

Tadas Mikalauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Pabaigei mokslus ir kas tada?

Grįžus į Lietuvą reikėjo susirasti darbą. Jau anksčiau buvau girdėjęs apie „Cineverą“. Atsidariau jų interneto svetainę, o ten kaip tik buvo darbo skelbimas. Parašiau dėl apšvietėjo darbo. Kitą dieną jau dalyvavau darbo pokalbyje, o vėliau keletą dienų bandžiausi. Gaudžiausi ir mane priėmė.

Iš pradžių maniau, kad trumpai padirbėsiu ir grįšiu prie scenarijų. Bet šitas darbas… Taip įtraukė, pabėgti labai sudėtinga. Bet, ko gero, taip atsitinka visuose darbuose kine. Pradėkime nuo to, kad ši sritis turi savotiško žavesio, – visur važinėji, skirtingos vietos, kuri kiną ir panašiai. Visada galvoji – dar vieną filmą, dar vieną reklamą… Septyneri metai prabėgo ir aš vis dar taip galvoju.

Visus tuos metus dirbi vienoje ir toje pačioje darbovietėje – profesionalios apšvietimo ir filmavimo technikos nuomos bei aptarnavimo įmonėje. Kai tarėmės dėl interviu, užsiminei, kad dirbi ne tik aikštelėje, bet ir biure.

Kai gavau pasiūlymą padirbėti projektų vadovu, sutarėme – aikštelės nepaliksiu, kad neprarasčiau įgūdžių. Tai netradicinė kombinacija ir taip dirba tikrai ne kiekvienas apšvietėjas. Ką veikiu biure? Jei filmas ar reklama ieško apšvietimo ir technikos nuomos, jie skambina man. Aš pasirūpinu jų projekto apšvietimu – tiek žmonėmis, tiek technika – šviesomis, gripais.

Kaip laikui bėgant keitėsi tavo požiūris į apšvietėjo amatą?

Iš pradžių žiūrėjau kaip į darbą, tačiau vėliau užsikabinau, pasidarė įdomu. Dabar apšvietimą vertinu kaip saviraiškos formą.

Tadas Mikalauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ar nepamiršai savo svajonės rašyti scenarijų?

Ne, nepamiršau. Kiekvieną dieną sau apie ją primenu. Turiu parašęs keletą trumpametražių filmų scenarijų, bet norėčiau juos perrašyti. Niekur neskubu, o kartais, kaip dabar, neturiu ir laiko, nes būna darbymetis. Vieną dieną parašysiu ir tikiuosi, kad nufilmuosiu. Kadangi dabar pažįstu daug dirbančių žmonių kine, komandą susirinkti bus lengviau. Manau, kad prie to dar sugrįšiu.

Dauguma kine dirbančių žmonių yra laisvai samdomi, o tu esi įdarbintas. Ar tai įprasta, ar retas atvejis?

Lietuvoje taip susiklostė, kad visi apšvietimo ir filmavimo technikos rental house turi savo apšvietėjus. Tai turi savų pliusų ir minusų. Visada turi darbą, gauni pirmumą projektuose. Komandoje esame susidirbę – žinai, kaip kas dirba, kokios kiekvieno stipriosios pusės. Tai – pagrindinis pliusas.

Tačiau viena pusė nėra geresnė už kitą. Būna, kad kai kurie įmonėse dirbantys apšvietėjai tampa laisvai samdomais ir atvirkščiai. Rentalui turėti savo darbuotojus, manau, yra šiek tiek geriau. Paprasčiau techniką išlydėti į projektą – darbuotojai žino, kur ir kas yra sandėlyje, o kai dirba, būna patys atsakingi už techniką.

Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kiek žmonių dirba jūsų įmonėje?

Biuro, apšvietėjų ir gripo darbuotojų yra apie 20.

Buvau susiradusi seną „Cineveros“ darbo skelbimą, ten buvo toks apšvietėjo  darbo aprašymas ir reikalavimai: „Darbas su prožektoriais, elektros distribucija, šviesos srauto reguliavimo priemonėmis, šviesos filtrais, spalviniais, atmosferiniais ir techniniais šviesos sprendimais, šviesos technikos paketo sudarymu, šviesos technikos saugumu (technikai ir aplinkai). Nuo apšvietėjo patirties ir gebėjimų priklauso jo užimamos pareigos filmavimo aikštelėje: pagalbininkas, apšvietėjas, apšvietėjas-asistentas (Best Boy), pagrindinis apšvietėjas (Gaffer). Darbas yra fiziškai sunkus, reikalaujantis šviesos dėsnių išmanymo, naudojamos technikos galimybių žinojimo, kūrybiškumo, gebėjimo dirbti komadoje ir, žinoma, noro bei azarto dirbti kino ir vaizdo kūrimo procese. Privalumai: vairuotojo pažymėjimas, užsienio kalbų žinojimas, elektriko pažymėjimas, aukštalipio pažymėjimas“. Ar su viskuo, ką perskaičiau, sutinki? Gal pakomentuotum?

Visiška tiesa. Mes truputį robotukai – žinome labai daug dalykų. Tačiau maždaug 80 proc. dalykų išmokstama laikui bėgant. Čia atėjęs mokėjau labai nedaug.

Apšvietėjų darbas kine vadinamas electricians. Tai didelė nesąmonė. Nors dirbame su prožektoriais, kurie jungiami į elektrą, bet nesame elektrikai. Elektriko pažymėjimas – didelis pliusas, bet visi apšvietėjai elektrikais neprivalo būti. Mes žinome, kaip elektra keliauja laidais, kaip neperkrauti linijos, kaip teisingai paskirstyti elektros galią, o jei kažkur išmušė, žinome, kur ieškoti. Bet prie pačių jungimų nelendame – verčiau pasikviečiame profesionalą, kuris turi aukštos įtampos elektriko pažymėjimą.

Aukštalipio pažymėjimas yra reikalingas, nes lipame kopėčiomis, laipiojame konstrukcijomis, į keltuvus cherry pickerius dedame dideles lempas, kurias keliame labai aukštai. Didžioji dalis mūsų pažymėjimą turime.

Tadas Mikalauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kiek laiko užtruko, kol apsipratai, išmokai, kas yra kas?

Gerus metus laiko važiuodamas į aikštelę mokiausi, kas kaip vadinama. Ir ne tik oficialiai – kiekvienas daiktas turi dar kokius tris žargoninius pavadinimus. Dar daugiau – turi žinoti, kas su kuo dera. Jei žmogus tai jau žino, reiškia, kad greičiau bus paskirtas į aukštesnę poziciją. 

Ar pradėjęs dirbti turėjai mokytoją, iš kurio galėjai semtis žinių?

Kai tik atėjau dirbti į „Cineverą“, mane porai pamainų paskyrė dirbti į gana didelį projektą „Gentlemen & Gangsters“, kuriame gaferiu buvo Rimas Jurgelevičius. Jis buvo labai aukšto lygio profesionalas, kuriuo žavėjausi nuo pat pirmų dienų. Tačiau 2015 m. atsitiko nelaimė – jis žuvo autoavarijoje. Dabar yra kitų tikrai perspektyvių ir jau labai aukšta profesinį lygį pasiekusių gaferių, iš kurių kiekvieno atskirai galima išmokti skirtingų dalykų.

Tadas Mikalauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kokie žmonės dirba su apšvietimu? Kokia jų hierarchija?

Gaferis (vyriausiasis apšvietėjas) – operatoriaus dešinioji ranka šviesos klausimais. Žmogus, kuris ne tik žino, kas ir kaip dirba, bet ir tas, kuris išmano meninę dalį. Jis yra pagrindinis „šviesų“ žmogus, įtrauktas į kuriamą projektą. Jis žino, kokio vaizdo nori režisierius ir operatorius.

Gaferis turi dešiniąją ranką – best boy, kuris atsakingas už techninę pusę. Jei gaferis pasako, kad reikia tam tikrų lempų, best boy atsakingas už tai, kad šis darbas būtų įvykdytas tvarkingai ir saugiai. Saugumas yra best boy atsakomybė.

Gaferio ir apšvietėjo darbai kardinaliai skiriasi. Gaferis stovi šalia operatoriaus ir žiūri į monitorių, sprendžia, kokia lempa ir kokiu būdu ji švies – ar atspindės, ar užminkštinta, ar prikarpyta, ar turi būti naudojamas veidrodis… Jis žino, kaip šviesa atrodys kadre.

Apšvietėjas yra įgyvendintojas – pasirūpina, atneša, pastato. Jis būna informuotas, ko reikia. Kitaip tariant, įgyvendina gaferio ir operatoriaus norus. Apšvietėjų komanda didelė, jos dydis priklauso nuo projekto.

Tadas Mikalauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tu, rodos, jau esi paragavęs gaferio duonos.

Šiemet pirmąkart gaferiavau kuriant televizijos dokumentinį ir pirmą kartą vaidybinį filmus. Tačiau tai nebuvo mano pirmieji kaip gaferio projektai – pirmieji buvo maži, šie rimtesni, abu pilnametražiai.

Pirmojo projekto filmavimai vyko Kaune, filmavome steigiamąjį seimą. Vaidybiniame filme dirbau šią vasarą. Filmavome Lauryno Bareišos debiutinį pilnametražį filmą „Piligrimai“. Gaferiavau visose naktinėse scenose. Laurynas turi savo stilių – mėgsta natūralų apšvietimą, tad buvo nemažai apie ką pagalvoti, daug planavome. Manau, pavyko tikrai neblogai.

Koks projektas, kuriame dirbai, įsiminė? Kuriame pasitaikė proga sukurti sudėtingesnį, įdomesnį apšvietimą?

Man labai įstrigo senokai, ko gero, 2015-aisiais filmuotas mini-serialas „Tokyo Trial“. Didieji projektai turi savo žavesio, juose būna dideli setai.  Jei tokiame esi apšvietėjas, visuomet dirbi į priekį. Kai komanda yra vienam sete, tu kelias dienas ruoši techniką kitam setui, tad visada prasilenki. Aikštelėje būna tik pagrindinė komanda, kuri dirba šalia kameros. Šiame projekte dirbau pagalbiniu, taigi patekau į aikštelę.

Kai darbo pamainos tokios ilgos, ar randi laiko žiūrėti filmus?

Būna tokie periodai, kai visai nebežiūriu, nes daug darbo. Vėliau, kai turiu laisvo laiko,  prisimenu ir vėl užsikabinu. Tada su žmona žiūrime kelis filmus iš eilės, užsimanau rašyti… O po to vėl atslenka darbo banga.

Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tikriausiai ne visada pasižiūri tuos filmus ar serialus, kuriuose dirbai.

Ne, ne visada, tačiau stengiuosi ateiti į premjeras. Dažniausiai nuo darbo jau būna praėję pakankamai laiko ir prisimiršę, tad visai kitaip žiūri filmą. O jei filmas geras, net pamiršti, kad prisidėjai, nes įtraukia tarsi būtų kitas.

Kai žiūri filmus, ar analizuoji apšvietimą?

Iš pradžių atkreipdavau dėmesį, dabar nebe. Be abejo, jei žiūriu su tokiu tikslu arba jei filme išskirtinis dėmesys apšvietimui – taip. Paskutinis, kurį žiūrėjau – „Blue Jasmine“. Filmo apšvietimą kūrė Woody Alleno chebra, seneliai-kino grandai. Jie taip įvaldę šviesos amatą, kad laužo visas taisykles, netgi logiką!

Pavyzdžiui, filme pastebėjau, kad ant personažo šviesa krenta iš vienos pusės, nors už jo saulė šviečia visai iš kitur. Paprasti žiūrovai to nepastebi. Man dar toli iki tokio lygio. Tikiuosi, vieną dieną suprasiu, kur yra ta riba… Atsipalaiduoji, padarai, kaip nori, o žiūrovas to net nepastebi.

Komentarai

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.