Šaltinis – image.toutlecine.com
Be abejonės, kine sukurtas garsiausias bei geriausiai atpažįstamas valkatos personažas priklauso Charles`iui Chaplinui. Dideli batai, plačios kelnės, tamsus švarkas, katiliukas, lazdelė, ryškiai juodai padažyti antakiai ir ūsiukai – jo vizitinė kortelė. Taip pat kalbant apie benamių, valkatų, elgetų ir gatvės vagių portretus atmintyje neišvengiamai iškyla Charleso Dickenso romanų ekranizacijos, kuriose galima išvysti visą šių personažų galeriją. Atstumtųjų istorijos domina tiek pradedančius, tiek jau pripažintus kino kūrėjus. Jau greitai „Kino pavasaryje“ galėsime pamatyti Paulo Bettany režisūrinį debiutą „Prieglobstis“ (Shelter, 2014), kuriame pasakojama dviejų gatvėje atsidūrusių žmonių meilės istorija, bei prisiminti vieną garsiausių Leos Caraxo juostų „Pont Neuf meilužiai“. Ką gi, būtent nuo jos ir pradėkime.
1. „Pont Neuf meilužiai“ (Les amants du Pont-Neuf / The Lovers on the Bridge), 1991 m., rež. Leos Carax
Tai audringa nemigos priepuolių kamuojamo gatvės fakyro ir regėjimą prarandančios tapytojos meilės istorija. Jų namai – remonto darbams uždarytas Pont Neuf tiltas. Būtent šalia šio seniausio Paryžiaus tilto vyksta visas filmas. Ten jie juokiasi, šoka, geria, linksminasi, stebi įspūdingus fejerverkus, surengtus Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dvidešimtmečio proga. 1984 metais mažai kam žinomas prancūzų režisierius Leos Caraxas į savo debiutinės pilnametražės juostos filmavimą pasikvietė Denisą Lavantą, vėliau tapusį režisieriaus alter ego ir neatsiejama savotiškos „Alekso trilogijos“ dalimi. „Pont Neuf meilužiai“ – paskutinis šios trilogijos filmas, vienus žavintis savo poetiniu realizmu, kitus atbaidantis romantizuotu benamiu vaizdavimu. Dar kartą primename, kad jį ir du ankstesnius („Boy meets girl“ ir „Blogas kraujas“) išvysime šių metų „Kino pavasario“ surengtoje režisieriaus retrospektyvoje.
Filmo „Pont Neuf meilužiai“ seansus „Kino pavasario“ metu galite rasti čia.
2. „Baidyklė“ (Scarecrow), 1973 m., rež. Jerry Schatzberg
Nuoširdus ir kiek naivus Lajonelas tiki, kad žmonės ilgai nepyks, jei juos prajuokinsi, o prajuokinti, pasak jo, galima net varnas. Tuo tarpu praktiškas Maksas mėgsta planuoti ir vertina ištikimybę, jam būtina kažkuo pasitikėti ir būtent tokiu žmogumi tampa Lajonelas. Ši nuoširdi draugystė užsimezgė jiems abiem sunkiame gyvenimo laikotarpyje. Vienas – ką tik išėjo iš kalėjimo, kitas – grįžo iš plaukiojimo jūrose, o dabar jie keliauja kartu bandydami ieškoti geresnio gyvenimo. Ši juosta labiausiai išsiskiria nepakartojamu Gene`o Hackmano ir Alo Pacino duetu. Abu aktoriai ruošdamiesi vaidmeniui mėnesį laiko autostopu keliavo po Kaliforniją. Jų persikūnijimas neliko nepastebėtas. 1973 metais Kanų žiuri pirmininkavusi Ingrida Bergman įteikė filmo režisieriui „Auksinę palmės šakele“.
3. „Nuogas“ (Naked), 1993 m., rež. Mike Leigh
Džonis siaubingai bijo prie ko nors prisirišti, todėl siekdamas to išvengti skaudina kitus. Paradoksalu, bet cinikas, mėgstantis poetines metaforas ir kalbas apie apokalipsę, lengvai randa kelią į vienišų moterų širdis. Nepaisant to, didžiąją filmo dalį jis klaidžioja po naktinį Londoną rodydamas neapykantą ir panieką visiems, kas tik pasipainioja jo kelyje. Anot jo paties, yra begalė vietų, kur jis galėtų nueiti, tačiau tai neišsprendžia problemos, kur pasilikti. Mike`as Leighas meistriškai įpina nepakartojamus filosofinius dialogus į kasdienines ekrane atgyjančių herojų kalbas paversdamas nuolat priverstų kovoti su apatija ir neviltimi žmonių istoriją vienu stipriausiu savo filmų.
4. „Karalius žvejys“ (The Fisher King), 1991 m., rež. Terry Gilliam
Šioje juostoje gyvenimo aplinkybės taip pat suveda iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus žmones. Cinikas Džekas prarado darbą radijuje, o buvęs istorijos profesorius neteko žmonos ir nuo to laiko jį kamuoja haliucinacijos. Abu jie tuo pat metu ne savo noru atsiduria gyvenimo užribyje. Užburiančiame Terry Gilliamo fantazijų pasaulyje šie keistuoliai leidžiasi į Šventojo Gralio paieškas Niujorko gatvėse. „Karalius žvejys“ priverčia susimąstyti apie kaltę, gebėjimą atleisti, išsigelbėjimo būdus bei nenumaldomą idealų poreikį. Galų gale, koks skirtumas, kaip atrodo Šventasis Gralis, jeigu jo paieškos sugrąžina šiai porelei gyvenimo prasmę.
5. „Tušti namai“ (Bin-jip / 3-Iron), 2004 m., rež. Kim Ki-duk
Ar kada nors buvote atkreipę dėmesį, kad kelias dienas nuo buto durų nenukabinti reklaminiai lankstinukai reiškia, kad namai šiuo metu yra tušti? Anot Kim Ki-duko, kiekvienas iš mūsų yra tarsi tas tuščias namas, kuris kažko laukia. Štai ir pagrindinis filmo herojus – savo namų neturintis jaunuolis važinėja motociklu ir ieško būtent tokių tuščių namų, juose apsigyvena, kol nėra šeimininkų. Jis nieko nevagia, netgi plauna indus ir skalbia drabužius, taip tarsi savotiškai atsidėkodamas šeimininkams už laikiną pastogę. Viename iš namų jis sutinka moterį, su kuria užmezga keistą visiškai nebylų ryšį ir kelionę jie jau tęsia drauge. Šioje svajingoje bei melancholiškoje Kim Ki-duko kuriamoje atmosferoje du žmonės, stengdamiesi būti nematomais, galiausiai virsta tiesiog šešėliais.
6. „Amžinos atostogos“ (Permanent Vacation), 1980 m., rež. Jim Jarmusch
Jau debiutinėje Jimo Jarmuscho juostoje galima pamatyti besiformuojančio režisūrinio stiliaus bruožų – lėtą pasakojimo manierą bei melancholiškai nusiteikusius herojus. Kriso Parkerio herojus vadina save išskirtiniu turisto tipu, kurio atostogos trunka amžinai. Šis keistuolis ieško atsakymų į savo klausimus, bet yra tvirtai įsitikinęs, jog nenori turėti nei namų, nei darbo. Jam visiškai pakanka stilingos šukuosenos bei kostiumo, nebent dar neatsisakytų nuosavo automobilio. Žmonės jam tarsi skirtingi kambariai – kai įeini į naują, būna šiek tiek smalsu apžiūrėti, tačiau šis jausmas greitai dingsta ir lieka tik nepaaiškinama baimė, verčianti pradėti ieškoti naujos vietos. Nuolatinė vietų kaitą leidžia bent trumpam užmiršti vienatvės jausmą. „Amžinose atostogose“ Jarmuschas kalba apie teisę ieškoti savęs, gyventi, kaip nori ir daryti ką nori, nekreipiant dėmesio į jokius visuomenės standartus.
7. „Ironweed“, 1987 m., rež. Hector Babenco
Ši Didžiosios depresijos laikus vaizduojanti juosta pastatyta pagal amerikiečių rašytojo Williamo Kennedy to paties pavadinimo romaną, pelniusį Pulicerio premiją. Itin liūdnoje atstumtųjų gyvenimo dramoje sunku įžvelgti bent kokį vilties spindulėlį, o begalinį pagrindinių herojų nuovargį galima pajusti beveik fiziškai. Jacko Nicholsono ir Meryl Streep herojai gyvena visiškame skurde. Už kasdienių susidūrimų su šalčiu, purvu, lygomis bei alkoholiu slepiasi nebepataisomos praeities klaidos bei artimiausių žmonių išdavystės. Režisierius patvirtina, kad patys sau esame didžiausi teisėjai ir stengiasi parodyti, kas nutinka, kai nebeužtenka jėgų atleisti pačiam sau.
