fbpx
Geri filmai, Skaitomiausi, Topai

Top 7. Filmai apie šokius

Kadras iš filmo „Šeštadienio nakties karštligė“ Šaltinis - movies.hdviet.com
Kadras iš filmo „Šeštadienio nakties karštligė“ Šaltinis - movies.hdviet.com
Kadras iš filmo „Šeštadienio nakties karštligė“
Šaltinis – movies.hdviet.com

Faktas, kad tuoj parduotuvėse bus prikabinėta Kalėdinių girliandų, faktas ir tai, kad televizoriaus ekranuose vėl karaliaus šokių projektai. Galite sakyti, kad jų nežiūrite. Niekas tuo nepatikės. Nori nenori informacija pati ateina, nusivalo kojas į durų kilimėlį, pasidaro arbatos ir viską apie save papasakoja. Na, kaip įkyri kaimynė. Žinote, kokia geriausia reabilitacija? Filmai apie šokius.

1. „Purvini šokiai“ (Dirty dancing), 1987 m., rež. Emile Ardolino

Negalima kalbėti apie šokius ir neniūniuoti „I… have had the time of my life, and I owe it all to you…“. Ypatinga, graži meilės istorija, gražūs žmonės, labai gražūs šokiai. Gal ir per daug gražu, tačiau kartais save reikia palepinti ir ta vyšnia nuo torto viršaus, ar ne?

2. „Juodoji gulbė“ (Black Swan), 2010 m., rež. Darren Aronofsky

Tai juodas filmas, nebus džiugių piruetų, pakėlimų ir meilės. Bus skausmas, kova už save ir su savimi. Čia taip pat nebus Piotro Čaikovskio švarių natų, greičiau – jos bus apipiltos degutu. Tai juosta apie tai, kaip gimsta šokis, žvaigždės ir kokia viso to kaina.

3. „Bilis Eliotas“ (Billy Elliot), 2000 m., rež. Stephen Daldry

Visi skanduoja, kad Bilis Eliotas užaugo, kai šio vaidmens atlikėjas Jamesas Bellas suvaidino Larso von Triero „Nimfomanėje“. Bet ar mes norime, kad Bilis užaugtų? Šis vaikinukas tarsi vilties, jog reikia tikėti savimi ir tik savimi, simbolis. Tai filmas visiems tiems, kurie nori šokti, tačiau sako sau ar girdi jiems sakant: „Negali“, „Nesąmonė“, „Iš to duonos nevalgysi“. Sutrepsėkite keletą šokio žingsnelių ir aukštai iškėlę galvą nušokliuokite į šokių aikštelę (oho, kiek daug kartų pakartotas žodis „šokti“. Ne veltui.).

4. „Gatvės tango“ (Take the lead), 2006 m., rež. Liz Friedlander

Tai nėra itin ypač/super/ultra/mega geras filmas. Tikrai. Tai, greičiau, filmas, kurį reikia žiūrėti, kai nėra nuotaikos, kai nesinori skaityti knygos, kai nesinori savęs kankinti numinozinius išgyvenimus sukeliančiais filmais. Tai juosta apie mokytoją, kuris įžvelgė jaunų žmonių talentus, kai kiti jais netikėjo. Ir kuris yra… Antonio Banderasas. Vien pažiūrėti, kaip aistringai jis šoka tango…. verta.

5. „Raudoni bateliai“ (The red shoes), 1948 m., rež. Michael Powell, Emeric Pressburger

Iš pirmo žvilgsnio tai nėra ta istorija apie tuos raudonus batelius, kuriuos apsiavusi mergaitė negalėjo nustoti šokti ir šoko tol… kol pražuvo (skaitėt šią pasaką?). Žiūrint antrą, trečią ir nioliktą kartą galima įžvelgti ir tam tikrų paralelių. Šioje juostoje jauna moteris plėšosi (ne tiesiogine šio žodžio prasme) tarp meilės vyrui ir meilės šokiui. Šiuolaikinės moterys supras – karjera ar namai? Amžina bėda. Ir kodėl negalima turėti visko? O kas sakė, kad negalima?

6. „Šeštadienio nakties karštligė“ (Saturday night fever), 1977 m., rež. John Badham

Baltas kostiumas, jaunas Johnas Travolta, disko muzika ir šokiai. Puikus kokteilis šeštadienio vakarui. Daug garso ir šviesų. Daug šokių, gražių kūnų. Tai tikrai filmas apie šokį. Ir viskas.
Beje, J. Travolta tikrai mėgo šokti, štai dar keli filmai, kuriuose jis nepabijojo judinti klubų: „Briliantinas“ (Grease, 1978), „Staying alive“ (1983).

7. „Balius“ (Le Bal), 1983 m., rež. Ettore Scola

Topą baigiame labai švelniu, prancūziškai rafinuotu filmu. Viskas vyksta vienoje ir toje pačioje šokių salėje. Nuo 1920-ųjų stebime tuos pačius vyrus, moteris, šokančius ir trokštančius tik šokti. Viskas taip tęsiasi penkis dešimtmečius. Patikėkite, nebus nuobodu ir nuo besisukančių porų valso žingsnių Jums galva neapsvaigs. Čia slypi daugiau nei tik pūstos suknelės ir laibi liemenys.

Komentarai
Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.