Naktis, Anglijos provincijos peizažas, per laukus bėga du vyrai, tai – amerikietis Vilijamas Koneris ir švedas Larsas Svensonas. Netrukus vyrai jau laužia atokios sodybos duris, jiems reikia rasti naujų rūbų – su kalinio uniforma toli nepabėgsi ir gerai nepasislėpsi. Netikėtai pasirodęs sodybos šeimininkas tampa atsitiktine kalėjimo bėglių auka, tai, jog šeimininką jie sužeidė mirtinai, vyrai sužinos gerokai vėliau.
Persirengę civiliais rūbais bėgliai stabdo pakeleivingas mašinas, jų paieška jau paskelbta, apie bėglių išvaizdą ir galimą buvimo vietą skelbiama radijo bangomis, keliai užtverti ir tikrinami, atrodo, jog pabėgimas jau yra pasmerktas nesėkmei.
Prie dviejų mašinas stabdančių įtartinų vyrų sustoja automobilis, jo vairuotojas numano, kas stabdo jo automobilį, – jis ką tik išjungė radijo imtuvą ir iš daiktadėžės išsitraukė pistoletą, tačiau būtent tokių pakeleivių jam ir reikia – jis padės bėgliams pasprukti, tačiau prieš tai jie jam turės atlikti mažą darbelį…
Čia savais žodžiais atpasakota 1957-aisiais Didžiojoje Britanijoje pastatyto nedidelio biudžeto trilerio „Nužudykite ją švelniai“ (Kill Her Gently, rež. Charles Saunders) pradžia. Amerikietį kalinį jame suvaidino amerikiečių aktorius Marcas Lawrence‘as, o štai švedo vaidmuo atiteko ne švedui, jį vaidino tuomet dar tik pradedantis, ką tik ekranuose debiutavęs aktorius George‘as Mikellis, arba Jurgis Mikelaitis.
Šį aktorių kadaise jau minėjome serijos „Lietuviai pasaulio ekranuose“ straipsnyje, pasakojusioje apie kitą Lietuvoje gimusį aktorių – Kazimierą Gaižutį, ekranuose žinomą Kazo Garas vardu. Abu aktorius buvo galima išvysti vienoje iš britų televizijos serialo „Streindžo raportas“ (Strange Report, 1969) serijų, tai metu patraukė išeivijos lietuvių žiniasklaidos dėmesį. Kone simboliška, mat šių dviejų aktorių karjeroje galima įžvelgti nemažai panašumų. Straipsnyje apie Kazą Garą buvo prižadėta, jog ten paminėtam Jurgiui Mikelaičiui – George‘as Mikellis – serijoje bus skirtas atskiras straipsnis, tad štai ir jis. Na, o abu straipsnius perskaitęs skaitytojas galės pats nuspręsti, ar panašumų tarp šių aktorių tikrai yra nemažai, ar tai tik šių eilučių autoriaus prasimanymas. Bet apie viską nuo pradžių.
Būsimasis aktorius gimė 1929 metų balandžio 4 dieną Bildenių kaime, Tauragės rajone, pasiturinčių ūkininkų Petro ir Marijos Mikelaičių šeimoje. Buvo ketvirtas, jauniausias sūnus. Pirma pasaulį išvydo jo brolis Jonas, vėliau tėvai susilaukė Petro, na o po trečiojo sūnaus, sunkiai gimdyto stambaus kūdikio Juozo, Marijai daktarai jau pranašavo, jog ji nebegalės turėti vaikų, bet štai stebuklas – ketvirtasis sūnus Jurgis.
Ūkininkų Mikelaičių gyvenimas tekėjo gana ramia vaga. Vyriausias brolis Jonas svajojo apie architekto profesiją, tačiau karjeros siekti ėmėsi Lietuvos kariuomenėje; antrasis sūnus Petras gretimame kaime tarnavo pameistriu, mokėsi kalvystės; Juozas krimto mokslus Tauragės gimnazijoje, turėjo gerą balsą (tenoras), norėjo tapti operos solistu; o jauniausiasis Jurgis buvo prie tėvų, lankė pradžios mokyklą. Tėvams ūkyje gelbėjo samdiniai.
Tačiau visas kortas sumaišė du kraugeriški XX amžiaus totalitariniai režimai – vienas raudonas, kaip šėtonas, kitas rudas, kaip šuva. „Visas mūsų svajones sugriovė sovietų okupacija“, – vėliau atsiminimuose rašys J. Mikelaitis[i].
Po 1940-ųjų birželį sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos šalis gyveno baimės ir nežinios atmosferoje. Nesaugiau jautėsi ir labiau pasiturintys Lietuvos ūkininkai. Nors okupacijos pradžioje skelbta, jog jokie komunizmai Lietuvoje nebus statomi, jokia įmonių nacionalizacija ar ūkių kolektyvizacija nebus vykdoma, tačiau greitai tapo aišku, jog visi šie pažadai šakėmis ant vandens rašyti. Sunerimo ir Mikelaičių šeima, mat turėjo 40 hektarų dirbamos žemės, samdė tris samdinius, nuskurusių sovietų „išvaduotojų“ akyse jie buvo tikri kraugeriai buožės! Visgi kitaip, nei daugelis Lietuvos ūkininkų, Mikelaičiai turėjo ir išsigelbėjimo šiaudą, bent jau teorinę galimybę pabėgti iš Lietuvoje sparčiai kuriamo sovietinio rojaus.
Mikelaičiai gyveno Vakarų Lietuvoje, netoli tuometinės Vokietijos sienos, buvo jie ne katalikai, o evangelikai liuteronai, per motinos pusę galėjo įrodyti nors ir skystoką, bet vokišką savo kilmę. Pasidalinę Lietuvą naciai ir sovietai sutarė ir dėl galimybės apsimainyti dalimi gyventojų. 1941-ųjų sausį pasirašyta sutartis, pagal kurią sovietai leido į Vokietiją grįžti to panorusius Klaipėdos krašto vokiečius, tuo tarpu Vokietija grąžino į SSRS Klaipėdos krašto lietuvius.
Nors dorai nė nemokėjo vokiečių kalbos, Mikelaičiai nusprendė tapti vokiečiais ir išvykti į tuo metu Europoje kariaujančią Vokietiją, kuri jiems pasirodė saugesnė nei sovietų Lietuva. Po to, kai šeima užpildė dokumentus ir sėkmingai įrodė savo tinkamumą perkėlimui, jie jau tapo svetimšaliais sovietų Lietuvoje, tiek Jurgis, tiek Juozas buvo pašalinti iš mokyklų. Dar po kurio laiko susikrovusi mantą į vežimą šeima jau vyko į Vokietijos pusę – į Tilžę. Vėliau Jurgis prisimins, kad nors santykiai su kaimynais Bildeniuose ne visuomet buvo lengvi, tačiau išvykstančią šeimyną į kelionę draugiškai išlydėjo visas kaimas.
Jauniausiai šeimos atžalai išvykimas į Vokietiją atrodė kaip naujas įdomus nuotykis, tačiau vyresniems šeimos nariams tai buvo kelias į nežinią – juk visą gyvenimą reiks pradėti nuo pradžių, nežinia, kaip jie bus sutikti kariaujančioje šalyje.
Pirma atsidurė stovykloje Zdusnka Volia mieste dabartinėje Lenkijoje (Zduńska Wola), karui einant į pabaigą traukėsi giliau į vakarus, apsigyveno Oldenburge. Niūrios prognozės pasitvirtino, Oldenburgą Jurgis su tėvais pasiekė vienas, visi vyresni broliai buvo paimti į vokiečių armiją kariauti. Stebuklas, jog visi išgyveno – vyriausiasis Jonas buvo sužeistas Šiaurės Afrikoje, ilgą laiką praleido įvairiose ligoninėse, Petras pasidavė amerikiečių kariams Graikijoje, o Juozą gana anksti sučiupo britai ir jis didžiąją karo dalį praleido kaip belaisvis dirbdamas ūkyje Anglijoje.
Vėliau veik visuose šiuose kovos frontuose teks pabuvoti ir Jurgiui, tik ginkluotas jis bus ne tikrais ginklais, o muliažais, skirtais kino kamerų objektyvams.
Pokario Oldenburge gyveno kaip ir daugelis kitų – jog išsimaitintų, tarp griuvėsių augino daržoves, vertėsi prekiavimu juodojoje rinkoje. Tačiau tarp pokario griuvėsių atsirado vietos ir menui – būtent šiuo metu paauglys Jurgis atrado teatrą. Baltas Oldenburgo teatro pastatas dažnai traukė pro jį praeinantį Jurgį, jaunuolis buvo meniškos sielos – mokėsi groti akordeonu, šokti, mėgo nueiti į kiną – tačiau teatro bilietai buvo didelė prabanga.
Visgi sutaupęs kiek lėšų iš spekuliacijų ir atsitiktinių darbų jaunuolis pasidavė traukai – nusipirko bilietą į atvykusios prancūzų trupės spektaklį „Karalius Edipas“: „Kodėl pažinti magiškam teatro pasauliui pasirinkau prancūzų spektaklį, nė pats nesuprantu. Prancūziškai graibiausi tik tiek, kiek buvau išmokęs gimtojo kaimo mokykloje. Neturėjau žalio supratimo ir apie karalių, vardu Edipas. Kad ir kaip būtų, ši kraujomaišos nuodėmę narpliojanti graikų drama lemtingai pastūmėjo mane teatro link. // Spektaklis pakerėjo nuo pirmos minutės, tiesiog užvaldė. Supratau radęs savo pašaukimą. Užteko vieno vakaro ir visam gyvenimui tapau teatro vergu“, – vėliau prisiminė jis.[ii]
Teatras įtraukė taip, jog pats pradėjo mokytis aktorystės bei įsidarbino Oldenburgo teatre, kur atlikdavo statisto ar kitus nedidelius vaidmenis. Tačiau gyvenimas pokario Vokietijoje nelepino, o darbas teatre vargiai padėjo sudurti galą su galu, tad penktojo dešimtmečio pabaigoje jis su šeima išvyko laimės ieškoti į Australiją. Čia Jurgis Mikelaitis oficialiai ir tapo „Džordžu Mikeliu“ – George Mikell.
Žinoma, Australijoje niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Pirma aktoriumi norėjęs tapti jaunuolis turėjo įvykdyti darbo kontraktą, dėl kurio ir pateko į šią šalį – t. y. kelerius metus atidirbti medkirčiu. O kai jį įvykdė, jau buvo laisvas eiti savais keliais. Dirbo įvairius atsitiktinius darbus, tačiau nuosekliai toliau siekė karjeros ir teatro scenoje, vaidino, atrodo, visur, kur tik gaudavo kokią rolę.
„Vaidino Melbourne Midle Park mažam teatre, paskiau Little Theatre, National Theatre, University Theatre, Brisbanės teatre, Sydnėjuje Independent Theatre“, – 1966 m. skaičiuota laikraštyje „Mūsų pastogė“. Lūžis įvyko 1955-aisiais, kai pjesėje „Tamsa vidurdienį“ (Darkness at Noon), pastatytoje pagal to paties pavadinimo Arthuro Koestlerio romaną (1940), vaidinantį aktorių pastebėjo Australijoje turą surengusi Londono teatro „Old Vic“ trupė. Su ja netrukus Jurgis Mikelaitis ir patraukė į Didžiąja Britaniją. Kiek simboliška, jog romanas „Tamsa vidurdienį“ pasakojo apie sovietų (ir iš dalies nacių) nusikaltimus, abiejų totalitarinių režimų uniformas ne kartą prieš kamerą teks vilkėti ir Jurgiui Mikelaičiui.
Atvykęs į Didžiąją Britaniją toliau vaidino teatre, tačiau netruko įsijungti į 6 deš. puikias dienas išgyvenusią šalies kino industriją. Kine debiutavo filme „Tas, kuriam pavyko pabėgti“ (The One That Got Away, rež. Roy Ward Baker 1957). Tikrais faktais paremtas filmas pasakojo vokiečių aviacijos karininko – Franzo von Werra (1914-1941, akt. Hardy Krüger) – istoriją.
Jo lėktuvas buvo pamuštas kovose dėl Didžiosios Britanijos, o jis pats paimtas į nelaisvę, tačiau jam vieninteliam pavyko iš jos pasprukti (tiesa, jau esant Kanadoje) ir grįžti į Vokietiją… tik tam, jog ten vėliau žūtų. Jurgis Mikelaitis filme atliko nedidelį vaidmenį ir pasirodė tik pirmojoje filmo dalyje. Nors vaidmuo nedidelis – kito, į britų nelaisvę paimto vokiečių karininko – tačiau svarbus. Aktoriui teko kelios eilutės dialogo, reikėjo atlikti kelis reikšmingus judesius, su filmo žvaigžde, vokiečių aktoriumi Hardy Krügeriu, jis dalinosi keliais stambiais planais. Tenka pripažinti, jog Jurgis Mikelaitis su užduotimi susidorojo puikiai. Gal net per daug puikiai!
Per toliau sekusius keturis darbo kine ir televizijoje dešimtmečius Jurgis Mikelaitis skirtingų rangų vokiečių karininkus suvaidins kone dvidešimt kartų. Net pats aktorius iš to mėgo pasijuokti – teigė, jog yra „tobulas nacis“ ir per savo karjerą suvaidino visą nacių armiją.
J. Mikelaičio kino debiute įžvelgti „tobulą nacį“ dar sudėtinga – filmas buvo juodai baltas, bet kino pasauliui vis plačiau pereinant prie spalvotos kino juostos, tapo akivaizdu, kodėl šis vaidmuo taip „prilipo“ prie J. Mikelaičio.
Pirmą kartą kaip „tobulas nacis“ spalvotame filme pasirodė 1959 m. britų komedijoje – „Operacija „Bullshine“ (Operation Bullshine, rež. Gilbert Gunn, 1959[iii]). Vėl vaidino vokiečių pilotą ir filme sušmėžavo vos keliolikai sekundžių, pačioje jo pabaigoje. Jo pilotuojamą lėktuvą numušė virš karinės stovyklos Didžiojoje Britanijoje. Išskirtinumas – šios stovyklos įguloje tarnavo vien tik moterys, tad nenuostabu, jog pilotas gan maloniai leidosi paimamas į jų nelaisvę. Spalvotuose filmo kadruose J. Mikelaičio suvaidintas vokiečių pilotas atrodo lyg nužengęs tiesiai iš nacių propagandinio plakato – aukštas (183 cm), tvirto kūno sudėjimo blondinas žydromis akimis. Visiška tikrųjų nacių ideologų – Hitlerio, Goebbelso ir kitų priešingybė…
J. Mikelaičio sugebėjimas ekrane sėkmingai įkūnyti nacių karininkus buvo pastebėtas ir už Didžiosios Britanijos kino industrijos ribų. Būtent dėl šių vaidmenų jis šiandien labiausiai ir prisimenamas kino istorijoje. Su žymiausiomis savo laiko kino žvaigždėmis – Michaelu Caine‘u, Steve‘u McQueenu, Rogeriu Moore‘u, Davidu Nivenu, Gregory‘u Pecku, Sylvesteriu Stallone, Anthony‘u Quinnu ir kt. – vaidino tokiuose sėkminguose filmuose kaip „Navaronės ginklai“ (The Guns of Navarone, rež. J. Lee Thompson, 1961), „Pergalė“ (Victory, rež. John Huston, 1981) ar „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape, rež. John Sturges, 1963), kuriame taip pat vaidino 7 deš. veiksmo filmų žvaigždė, aktorius Charlesas Bronsonas, kitaip – Karolis Bučinskis, ir pan.
Tiesa, brangiuose Holivudo filmuose aktorius ne visuomet vaidino tik vokiečių karininkus, kartais tekdavo pakeisti barikadų puses. Štai filme „Tamarindo sėkla“ (The Tamarind Seed, rež. Blake Edwards, 1974) su Omaru Sharifu ir Julie Andrews, vaidino sovietų saugumietį.
Atrodo, jog vaidmenys prabangiuose Holivudo filmuose aktoriui turėjo sukrauti turtus. Tačiau, kaip pats teigė, tai buvo toli nuo realybės – vaidmenys dažniausiai buvo nedideli, epizodiniai, o tarpai tarp pasirodymų tokiuose filmuose kartais – ilgi ir neprognozuojami. Didesnius, sudėtingesnius vaidmenis aktorius tuo tarp kurdavo mažo biudžeto britų filmuose, tokiuose kaip jau minėtas „Nužudykite ją švelniai“, ar televizijoje.
Honorarai už juos taip pat nebuvo stebuklingi, o ir čia dažnai buvo priverstas vaidinti užsieniečius – trukdė lietuviškas akcentas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė italų vesterne „Sacharos avantiūristai“ (I predoni del Sahara, rež. Guido Malatesta, 1965), čia akcentas jau nebetrukdė, bet, deja, po šio filmo į pirmaplanius kino aktorius taip ir neprasimušė.
Situacija buvo tokia, jog kai 1967-aisiais motina pranešė, kad Australijoje likusio jo tėvo sveikata jau labai prasta, aktorius nelabai turėjo lėšų kaip ten nuvykti. Padėtį išgelbėjo netikėtas Jungtinių Tautų Pabėgėlių komisijos Libane pasiūlymas suvaidinti teatro pastatyme Beirute, aktorius pasiprašė po vaidinimų parskraidinamas ne į Londoną, o į Melburną. Nuolatinis darbas teatro scenoje dažnai padėdavo sudurti galą su galu ir užpildyti tarpus tarp vaidmenų ekrane.
Vaidindamas kine, televizijoje ir teatre taip pat nepamiršo ir Lietuvos – aktyviai įsitraukė į lietuvių išeivių gyvenimą Londone. Dalyvavo vietos renginiuose, Lietuvą primindavo ir savo duodamuose interviu. Šaltojo karo metais užsienio lietuvių spauda dažnai bent kiek į kino ekranus prasimušusiems lietuvių aktoriams keldavo neįmanomas misijas – norėdavo, jog jie ekrane suvaidintų lietuvių personažus ar net sugebėtų kino studijas kažkaip priversti statyti filmus lietuviška tematika.
Žinoma – tai naivios svajonės, net ir žymesni kino aktoriai dažniausiai neturėjo tokios įtakos pinigus ir pelno galimybes atidžiai skaičiuojančiai kino industrijai, ką jau kalbėti apie nedidelius, epizodinius vaidmenis dažniausiai atliekančius lietuvius. Visgi J. Mikelaičiui pavyko Didžiosios Britanijos ekrane atlikti ir lietuvio personažo vaidmenį.
1975 m. aktorius pasirodė viename ilgaamžės britų televizijos muilo operos „Sankryžos“ (Crossroads, 1964–1988, 2001–2003) epizode. Serialo veiksmas vyksta motelyje, kuriame apsilanko ir George‘as Mikellis vaidinamas personažas. Laikraštyje „Europos lietuvis“ ta proga džiaugsmingai rašyta: „Lapkričio 25 d. jis [Jurgis Mikelaitis] ten vaidino inžinierių Warren, kuris pasipasakoja esąs iš Lietuvos kilęs Varnaitis, baigęs universitetą Anglijoje ir pasikeitęs savo pavardę į Warren. Ta proga jis primena, kad Lietuva šiuo metu yra rusų okupuota“.
Nors Šaltojo karo metais vaidinant kino filmuose J. Mikelaičiui teko filmuotis ir už geležinės uždangos, sovietų okupuotos Lietuvos kino ekranuose filmai su juo praktiškai nerodyti. SSRS filmai apie Antrąjį Pasaulinį karą (čia tapusį „Didžiuoju tėvynės karu“, taip apeinant nepatogų 1939–1941 m. laikotarpį, prieš Vokietijos pradėtą SSRS puolimą, kai pati SSRS buvo karo bendrininkė ir agresorė) kurti itin gausiai, tačiau vakarietiški šį karą vaizduojantys filmai su J. Mikelaičiu čia buvo nepageidaujami, mat karo nugalėtojais juose rodyti ne tie, kas reikia, t. y. ne sovietų, o JAV ar britų kariai, o šia pergale SSRS su kapitalistais nenorėjo dalintis.
Visgi informacija apie lietuvių kilmės aktorių pasiekė šalį. Dar 1970 m. žurnale „Švyturys“ publikuotas Vytauto Kazakevičiaus straipsnis „George Mikellis – tai Jurgis Mikelaitis“. Šį straipsnį skaitė ir Lietuvoje likę Jurgio Mikelaičio giminės, mat Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę jie jį minėjo užsienio lietuvių spaudoje, bandydami surasti savo giminaitį.
Po jos atkūrimo aktorius tapo dažnu svečiu Lietuvoje. Tiesa, netrukus po to, XX a. pab., pasitraukė iš vaidybos, tad kokiame lietuviškame filme ar televizijos seriale, deja, nenusifilmavo. Tačiau parėmė augančius Lietuvos talentus – 2018 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įsteigė savo vardinę stipendiją, kuri kasmet skirta dviem gabiems akademijos studentams (merginai ir vaikinui). Kaip pats teigė – norėjo paremti gabius studentus pats prisiminęs savo sunkią karjeros scenoje ir ekrane pradžią.
Aktorius mirė 2020-ųjų gegužę savo namuose Londone, o palaidotas buvo Lietuvoje – Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Per keturis dešimtmečius trukusią karjerą kine ir televizijoje sukūrė arti 80-ies vaidmenų. Savo šeimos Jurgis Mikelaitis nesukūrė, vaikų nepaliko, tačiau turėjo draugų visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, kurie aktorių po mirties prisiminė ne kaip „tobulą nacį“, o kaip tikrą ekrano ir scenos džentelmeną.
__________________
[i] George Mikell. „Manoji Odisėja. Atsiminimai“ in: „Kultūros barai“. 2010, Nr. 3, p. 54-61. Iš anglų k. rankraščio vertė Kristupas Šepkus.
[ii] George Mikell. „Manoji Odisėja“ in: „Kultūros barai“. 2012, Nr. 7/8, p. 74-85. Iš anglų k. vertė Zita Čepaitė.
[iii] Filmas šiuo metu prieinamas „Netflix“ platformoje
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
