Tęsiant praėjusio straipsnio temą ir apjungiant visame cikle paminėtas temas, tarp kurių yra baimė, nerimas, klausimai dėl privatumo, pasaulinių katastrofų ar technologizuotos elgesio modifikacijos, šiame tekste pristatomi patys populiariausi (o pora galbūt ir mažiau girdėtų) serialai, kuriuose plėtojama paranojos tema.
Kitaip nei serialų apie sąmokslo teorijas, kūrinių, vienokia ar kitokia forma kalbančių apie paranoją, egzistuoja ženkliai daugiau. Visų jų aptarti būtų neįmanoma, tačiau toliau išskiriami trys serialų tipai ir juos gerai atspindintys pavyzdžiai.
Pirmiausia trumpai aptarsime serialus, kuriuose vyrauja nepasitikėjimo kitais asmenimis baimė, dažnai lydima manipuliacijų ir persipynimo su politiniais siekiais ar galios žaidimais. Toliau kalbėsime apie serialus, kuriuose paranojiškumas atsiranda iš labai netikėto, siurrealistinio ar nenatūraliai sukonstruoto pasaulio, kai galima pradėti abejoti savo paties sveiku protu ir egzistavimu. Galiausiai bus pristatytas trečiasis serialų tipas, turintis ir pirmųjų dviejų bruožų, tačiau išsiskiriantis pabrėžtinu technologijos vaidmeniu ir turintis subtilią psichologinę liniją.
Nepasitikėti kitais
Ko gero, vienas labiausiai kultinių paranojos serialų yra „24 valandos“ (24, 2001-2010). Jame kontrterorizmo agentas Džekas Baueris bet kokia kaina siekia įvykdyti savo pareigas ir įveikti blogiukus. Serialas kupinas veiksmo, netikėtų siužeto posūkių ir staigmenų. Be tradicinio terorizmo jame paliečiamos bioterorizmo, kibernetinio karo, korumpuotos valdžios temos. Paranojinio trilerio apibūdinimas kyla tiek dėl serialo pobūdžio ir temų, tiek ir dėl paties pagrindinio veikėjo, spinduliuojančio nerimu ir nepasitikėjimu kitais.
Pirmi penki „24 valandų“ sezonai kritikų buvo laikomas vienu geriausių rodomų serialų. Jis taip pat padarė įtaką kitiems politiniams, veiksmo ar šnipinėjimo trileriams. Visai nauji serialai, pavyzdžiui, „Nakties agentas“ (Night Agent, 2023) ar „Triušio urvas“ (Rabbit Hole, 2023), vis dar pristatomi kaip sekantys „24“ pėdomis. Beje, „Triušio urve“ pagrindinį vaidmenį taip pat atlieka Kieferis Sutherlandas, tad pasiilgusiems tradicinio, netikėtumų pilno paranojos trilerio vertėtų pažiūrėti ir šį serialą.
Tiesa, „24 valandos“ buvo kritikuojamas dėl islamofobijos ir kankinimų, siekiant išgauti informaciją, pozityvaus vaizdavimo. Serialo kūrėjų teigimu, jie to nepropagavo, o kankinimų scenos natūraliai siejosi su įtemptu siužetu.
Kiek naujesnis paranojos serialo pavyzdys (beje, to paties prodiuserio kaip ir „24 valandos“; taip pat kritikuotas dėl islamofobijos) – „Tėvynė“ (Homeland, 2011-2020). Jame pasakojama apie CŽV pareigūnės Kerės darbą. Pirmuose serialo sezonuose Kerė susiduria su JAV jūrų pėstininkų snaiperiu, buvusiu karo kaliniu, pagrobtu al Kaidos. Ilgainiui Kerė pradeda galvoti, jog karys buvo užverbuotas al Kaidos ir planuoja teroristinį aktą JAV. Ar tai vyksta iš tikrųjų, ar tai tik pašlijusios Karės psichinės sveikatos padariniai ir įsivaizdavimai?
Nors „Tėvynė“ neturėjo tiek daug įtakos kitiems serialams kaip „24 valandos“, jis susilaukė didelio populiarumo, o tarp jo gerbėjų, prašančių kūrėjų suteikti išankstinę prieigą prie naujų serijų, buvo ir Barackas Obama bei Hillary Clinton. Pasirodė mokslinių straipsnių, viename kurių, pavyzdžiui, rašoma, jog šis serialas išnaudoja po Rugsėjo 11-osios kilusį nerimą ir nesaugumą bei legitimuoja tuometinės JAV valdžios (Demokratai, Barackas Obama) politinius sprendimus.
Kitoks pasaulis
Britiškame seriale „Utopija“ (Utopia, 2013-2014) pasakojama apie kelis komiksų entuziastus, kurie pradeda įtarti, jog grafinė novelė „Utopiški eksperimentai“ yra ne laki kūrėjų fantazija, o žmonijos ateitis: novelė jau nuspėjo kelias pasaulines pandemijas ir panašu, jog toliau gresia tik dar didesni pavojai žmonijai. Entuziastai įsivelia į daug nuotykių ir pavojų, bandydami išgelbėti pasaulį ir pasprukti nuo paslaptingos „Tinklo“ draugijos.
„Utopija“ balansuoja ties riba tapti sąmokslo teorijų serialu, nors pastarasis dažnai gali kilti iš paranojos, tad persipynimas natūralus. Galima ginčytis, bet šiuo atveju „Utopija“ gali būti puikus serialo pavyzdys, kuriame rodomas milžiniškas nepasitikėjimas aplinka, peraugantis į distopinį pasaulį. Ilgainiui jis įgavo kultinį statusą, nors buvo sunkiai pasiekiamas JAV žiūrovams. „Amazon“ nusipirko šio serialo rodymo teises ir taip sukūrė naują jo versiją (2020). Dėl savotiškų asociacijų su tuo metu daug kur vykusiu karantinu, jis nebuvo itin žiūrimas, o originalus serialas yra ir geriau įvertintas.
Neįprastas pasaulis kuriamas ir kritikų išliaupsintame ir daugybę apdovanojimų neseniai susižėrusiame seriale „Atskyrimas“ (Severance, 2022-dabar). Šiame mokslinės fantastikos trileryje pagrindinis veikėjas Markas įsidarbina įmonėje, kurioje atskiriamos žmonių darbinės ir nedarbinės (egzistuojančios po darbo valandų) asmenybės. Nedarbinė Marko versija pradeda įtarti, jog kažkas šioje ir taip keistoje situacijoje yra negerai.
„Atskyrimas“ iš pirmo žvilgsnio vyksta, atrodo, šaltoje ir neypatingoje vieno kabineto ir ilgų tuščių koridorių aplinkoje. Tačiau tiek nerimo apimti veikėjai, tiek iš lėto aiškėjančios paslaptys, tiek ir nejaukiais kadrais formuojami vaizdai, siurrealistinis humoras ir įtartina atmosfera prisideda prie tikro paranojos trilerio kūrimo. „Atskyrimas“ rodo nejaukų ir baimės kupiną pasaulį, kuriame, vargu, ar norėtųsi gyventi.
Psichologinė technoparanoja
Daug „Juodojo veidrodžio“ (Black Mirror, 2011-dabar) serijų galima prilyginti paranojos trileriams ar problematikai, susijusiai su naujausiomis technologijomis (gal tik paskutinis „Juodojo veidrodžio“ sezonas nuo to kiek nutolo). Vienu iš puikiausių ir geriausiai įvertintų pavyzdžių išlieka serija „Visa tavo istorija“ (The Entire History of You, 2011), sukurta ne pagrindinio „Juodojo veidrodžio“ kūrėjo Charlie Brookerio, o Jesse Armstrongo, dabar visiems geriau žinomo kaip „Palikimas“ (Succession, 2018-2023) autoriaus.
„Visa tavo istorija“ rodo netolimą ateitį, kurioje naujosios technologijos (implantas prie ausies) įrašo žmonių audiovizualinius potyrius – todėl žmogus vėliau gali atsisukti savo prisiminimus ir peržiūrėti juos iš naujo. Dalyvaudamas vakarienėje su žmona ir kitais žmonėmis, veikėjas Lijamas tampa įtarus ir pavydus, pradeda kaltinti savo žmoną neištikimybe. Lijamas nuolatos peržiūrinėja vakarienės atsiminimą, kvestionuoja kiekvieną nereikšmingą detalę.
„Visa tavo istorija“ apjungia poros santykius kartu su technologine inovacija, kuri turi tiek pliusų, tiek minusų, ir parodo, kas atsitinka, kai žmogus nėra pajėgus atsitraukti, užmiršti praeities įvykius ar pasitikėti savo artimuoju. Serija buvo lyginama su garsiuoju paranojos trileriu „Pokalbis“ (The Conversation, 1974). Ši „Juodojo veidrodžio“ dalis taip pat užsimena ir apie privatumo trūkumą, galimus pavojus: „atminties implantą“ galima išpjauti ir pavogti – vagis gali pavogti kito atsiminimus.
Kitas psichologinės technoparanojos pavyzdys yra „Ponas Robotas“ (Mr. Robot, 2015-2019). Serialas prasideda kaip įtemptas ir šiek tiek naivus (paminima daug idealistiškai skambančių šūkių ir panašiai) trileris apie programišius. „Ponas Robotas“ kvestionuoja didžiųjų korporacijų veiklą, bankų sistemą, socialinę nelygybę, kalba apie kibernetines atakas ir saugą, duomenų saugojimą, įsilaužimus ne tik į kompiuterius, bet ir į žmogaus sąmonę. Daug dėmesio skiriama žmonių susvetimėjimui, nepasitikėjimui kitais, arba kaip vienas serialo veikėjų sako kitam: „Mes gyvename vieni kitų paranojoje“.
Bėgant serijoms ir sezonams, serialas vis labiau tamsėja ir nuo idealistinių šūkių pereina prie rimtos psichologinės studijos. Deja, siužeto detalių atskleisti nedera – netikėti siužeto vingiai yra svarbi „Pono Roboto“ dalis, leidžianti geriau pažinti veikėjus ir taip pat padidinanti netikrumą ir nerimą ne tik serialo pasaulyje, bet ir žiūrovų. Pagrindinis serialo herojus yra nepatikimas pasakotojas (unreliable narrator), todėl tvyro maksimaliai išlaikyta įtampa.
Ko mes bijome?
Šiame straipsnių cikle buvo trumpai aptartos paranojos ir sąmokslo teorijų temos filmuose bei serialuose. Nors paranoja turėtų būti natūrali reakcija į pavojingą, neaiškią situacija, ji ir baimė gali būti naudojama kaip ginklas ir manipuliacija.
Iš manipuliacijų gali lengvai gimti sąmokslo teorijos. Kartais jos nebūtinai kelia tiesioginį pavojų kitiems, tačiau jomis vis vien manipuliuojama žmonių mąstymu, bandoma juos paveikti, įstumti į abejonių pasaulį.
Po Rugsėjo 11-osios teroro atakų gimusios konspiracinės teorijos labai išpopuliarėjo ir sukūrė milžinišką platformą dezinformacijos galimybėms. Dabar populiarios sąmokslo teoretikų skleidžiamos idėjos gali kenkti žmonių atsakomybės jausmui, sveikatai ir gyvybei, pasitikėjimui valdžios institucijomis, turėti įtakos rinkimų rezultatams, o pasklidusios radikalų bendruomenėse gali užsibaigti masinėmis šaudynėmis.
Žmonių baimės dažnai siejasi su pokyčiais mokslo ir technologijų srityje. Vis dar gąsdinanti ir aktuali lieka branduolinio karo baimė, nerimas dėl pasaulinių katastrofų, ypač sustiprėjęs po realių nelaimių – Rugsėjo 11-osios teroro atakų ir COVID-19 pandemijos. Taip pat nerimaujama ir dėl duomenų apsaugos, stebėsenos, ribos tarp laisvės ir privatumo, kuri tobulėjant technologijoms staiga gali tapti nelabai aiški.
Visos šios temos – aktualios realiame pasaulyje, tačiau aktyviai atsispindi ir kino filmuose bei serialuose. Savaime šios temos kūriniai nėra nei geri, nei blogi – viskas priklauso nuo konkretaus filmo ir jo kūrėjų. Vis tik žiūrovų budrumas žiūrint vaizdo medžiagą turėtų egzistuoti – ypač kai tarp įprastų juostų įsimaišo dezinformacinės šiukšlės.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
