Metams baigiantis atėjo laikas išrinkti tuos, kuriuos dar ne kartą prisiminsime, prie kurių kažkada sugrįšime, kuriuos rekomenduosime kitiems ir garsiai stebėsimės „Kaip tai tu dar nematei?!?“. Taip, atėjo akimirka, kai su komanda sudėliojome balus ir išrinkome įsimintiniausius Lietuvos kino teatruose parodytus filmus 2014 metais. Komanda paaugo, paaugo ir mūsų topas, pristatome Jums net 20 mums labiausiai patikusių filmų.
- „Iksmenai: Praėjusios ateities dienos“
(X-Men: Days of Future Past)
Rež. Bryan Singer, JAV, 2014
Šaltinis – cinemablend.com
Donatas apie filmą: Kurdami šią dalį autoriai pasistengė ištaisyti ankstesių filmų klaidas ir išsikėlė kokybės kartelę parodydami puikią istoriją, kuri išlaiko dėmesį iki pat pabaigos.
- „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“
(En duva satt på en gren och funderade på tillvaron)
Rež. Roy Andersson, Švedija, Vokietija, Norvegija, Prancūzija, 2014
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Agnė apie filmą rašo: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ – tai liudijimas. Puikaus režisieriaus, kuris mums į veidą teškia pačią niūriausią pasaulyje tiesą – viskas yra beviltiškai liūdna. Tokią išvadą darau pažiūrėjusi paskutinę Roy`aus Anderssono trilogijos dalį. Pirmąjį filmą pamačiau būdama, sakykime, per jauna, kad sugebėčiau suprasti. Dabar, sakykime, esu nebe tokia jauna ir vis tiek nesugebu suprasti visko. Galiu tik pajausti, išjaustu, nujausti ir t. t. Tai filmas, kuriame susimaišo įvairūs laikotarpiai. Absurdiška žiūrėti, kaip į barą įžygiuoja raiti karžygiai, po kelių akimirkų jie jau grįžta po karo. Įsivaizduojate??? Per kelias sekundes ši tiek įvyksta. Ir kam? Tam, kad mums kažką parodytų. Šioje juostoje tiek daug sarkazmo ir juokingų situacijų, kad vertėtų pasiimti antrą porą kelnių dėl viso pikto. Bet žinote, kur esmė? Žiūrėdamas filmą kinkuoji galvą, šluostaisi juoko ašaras ir… paskutiniais filmo akordais režisierius taip trenks ir taip smarkiai nuliūdins. Ir tik tuomet išaiškės kokia yra pati niūriausia tiesa pasaulyje.
- „Antrininkas“
(The Double)
Rež. Richard Ayoade, JAV, 2013
Šaltinis – columnf.com
Alisa apie filmą: Po ironiškos melodramos „Aš – Oliveris Teitas“ (Submarine, 2010), ambicingas Richardas Ayoade‘as į didžiuosius ekranus grįžo su ne mažiau išskirtiniu „Antrininku“. Niūrus, beprotiškas, intriguojantis, ironiškas pasakojimas, įsimintinas garso takelis sukuria neįprastą distopinio pasaulio atmosferą, padedančią režisieriui nagrinėti žmogaus prigimties dualizmą.
Gabrielė apie filmą: Hipsteriškas Dostojevskio kūrinio perdirbimas. Apibūdinimas verčia susiraukti, tačiau rezultatas neblogas. Ayoade’as savo juostoje negaili sarkazmo, siurrealizmo ir pateikia šiuolaikinę „Antrininko“ versiją, kurią žiūrint bus galima ir pasijuokti, ir surimtėti, ir tiesiog pasigerėti įdomiai pateikta, futuristiška, purvinoka atmosfera.
Giedrė apie šį filmą: Tamsus ir nesvetingas „Dublerio“ pasaulis kviečia paklajoti pasąmonės labirintais, stoti akistaton su identiteto, tapatybės klausimais – kas tu esi ir kas tave daro tavimi?
Ieva Šu. apie filmą: Jeigu jums patinka neaiškios, painios istorijos – tai šis filmas jums kaip tik. Simono Jameso gyvenimas niekuo neišsiskyrė, kol jame nepasirodė Jamesas Simonsas – jo antrininkas. Būdamas visiška priešingybė Jamesas greitai patraukia visų dėmesį ir pamažu pradeda išstumti Simoną iš jo paties gyvenimo. Tai – moderni Fiodoro Dostojevskio novelės „Antrininkas“ interpretacija, kuri žavi savo scenografija ir aktorių vaidyba.
Justinas apie filmą: Tai yra puikus pavyzdys, kaip mažo biudžeto filmai gali sukurti visiškai originalius pasaulius. Jungdamas gausybe įkvėpimo šaltinių: nuo Terry Gilliamo iki Fiodoro Dostojevskio, režisierius R. Ayoade mus nukelia į pasaulį, persmelktą metalinių garsų, griežtų formų, gilių šešėlių ir dvilypių veikėjų. Visą tai jis padaro su humoru, kuris ne tik leidžia nusijuokti, bet ir priverčia pagalvoti apie mūsų pačių gyvenimus.
- „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“
(Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann)
Rež. Felix Herngren, Švedija, 2013
Kadras iš filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Monika apie filmą: Kiek neįprasto humoro filmas. Labai daug šmaikščių detalių, vos spėk gaudyti. Nėra šis filmas ir sudėtingas, nereikia įsitempti ar bandyti pagauti gilesnę mintį, galima tiesiog leisti, kad tave pralinksmintų. Džiugu, kad čia nėra holivudinių, lėkštokų juokelių.
- „Po Oda“
(Under the Skin)
Rež. Jonathan Glazer, Jungtinė Karalystė, JAV, Šveicarija, 2013
Šaltinis – dvdactive.com
Aistė apie filmą: Filmas pasirodė gana šaltas, vietomis nejaukus, neaiškus, keliantis nesaugumo jausmą. Visą laiką kilo daugybė klausimų. O po filmo dar ilgai mąsčiau apie tai, ką pamačiau. Negaliu pasakyti, kad filmas man tikrai patiko, bet jis buvo vienas iš tų retų filmų, kurie prikaustė mano dėmesį iki pat pabaigos.
Audrius apie filmą: Tai nėra malonus filmas, tačiau turintis savo atmosferą ir ritmą. Atrodo, lyg kažkas lįstų po tavo oda… Taip pat vertas dėmesio yra ir filmo garso takelis, kurio leitmotyvas ausyse skamba dar ilgai.
Giedrė apie filmą: Estetiškas, stilizuotas, šiek tiek makabriškas filmas, žadinantis vaizduotę, verčiantis savęs klausti Kas? Kaip? Kodėl? Ar tikrai? Kartais siurrealistiški, kartais – dokumentiškai realūs kadrai, apgaubti hipnotizuojančio Micos Leviso garso takelio, įsiskverbia giliai giliai po oda.
Tamsus ir nesvetingas
Ieva Ša. apie filmą: Keistas ir žavus, lydimas intriguojančios muzikos. Skirtas žiūrėti, mėgautis, o pasibaigus ir pamąstyti.
Plačiau apie filmą rašė Gabrielė
- „Dėžutės pietums“
(Dabba)
Rež. Ritesh Batra, Indija, Prancūzija, Vokietija, JAV, 2013
Šaltinis – „Kino pavasaris“
Lina apie filmą: Netikėtai užsimezgusi draugystė per įsivėlusią pietų dėžučių išvežiotojų klaidą suartina du vienišus žmones ir ši pažintis jiems tampa galimybe permąstyti savo gyvenimus, suvokti, jog jie nori permainų. Šis filmas tai kitoks indiškas filmas, be šokių ir dainų, be bolivudo. Tai jautrus ir komiškas pasakojimas apie vienatvę, maistą ir meilę.
- „Lošėjas“
(The Gambler)
Rež. Ignas Jonynas, Lietuva, 2013
„GPĮ“ archyvas
Indrė P. apie filmą: Pasaulio kino festivaliuose pristatyta ir pagaliau pasirodžiusi Lietuvoje drama sulaukė įvairių vertinimų. Pagrindinė filmo tema – lažybos iš ligonių mirties – tampa pagrindine ašimi, įtraukiančią žiūrovą į siužetą, kuriam atsiskleidžiant pamažu įtampa sumažėja dėl pernelyg ištęstų scenų ir gan dirbtinai įpintų veikėjų gyvenimo istorijų linijų, o pati atomazga atrodo per daug dramatiška. Aišku, įdomų stebėti pagaliau išmoktą tinkamai panaudoti „nelaimingą pabaigą“, bet pasibaigus filmui, tikrai ne vienas sau uždavė klausimą: ar gali gyvenime vos vienas kitą pažįstantys ryžtis tokioms tragiškoms aukoms ir kodėl. Daugybė nelogiškų detalių tikrai suglumina ir palieką žiūrovą nesupratusį pačios žaidimo esmės ir pasekmių. Bet nepaisant logikos klaidų, garso takelis, filmavimo planai ir aktoriai įtraukia ir ilgai nepaleidžia narpliojant neeilinę idėją.
Plačiau apie filmą rašė Giedrė
- „Nematomas frontas“
(The Invisible Front)
Rež. Jonas Ohman, Vincas Sruoginis, Rusija, JAV, Lietuva, Latvija, Estija, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Lina: Žvilgsnis iš šalies visada padeda geriau įvertinti istoriją. Ši Lietuvos istorijos dalis yra ypač jautri ir apie ją sudėtinga kalbėti, bet kalbėti būtina, o išėjus iš „Nematomo fronto“ seanso apima pasididžiavimas partizanais ir sava šalimi.
- „Ji“
(Her)
Rež. Spike Jonze, JAV, 2013
Justinas apie filmą: Nors Spike`o Jonze sukurtas išorinis ateities pasaulis yra nepaprastai estetiškas ir tiesiog gražus, filme vis vien svarbiausias lieka žmogus – pasiklydęs ir ieškantis. Pasiklydęs tarp dangų liečiančių dangoraižių ir ieškantis kažko artimo tarp technologijose paskendusių aplinkinių. Bandantis mylėti ir suprasti, bandantis būti žmogumi, ar galbūt juo tapti.
Ieva Ša. Apie filmą: Meilė operacinei sistemai gali būti tokia pat subtili, stipri ir tikra, kaip žmogui. Nes tai meilė. Žmogui reikia žmogaus. O kas, jei vieno iš dviejų nelieka? Vis tiek lieka meilė.
Indrė P. apie filmą: „Ji“ nukelia į netolimą ateitį, kur suskaitmeninti ne tik visos mūsų kasdienio gyvenimo funkcijos, tačiau ir aplinka bei mylimieji. Pagrindinis filmo herojus, netekęs ilgalaikių santykių ir siekdamas išspręsti vienišumo problemą, pasirenka filme gan paplitusį pakaitalą – kompiuterinę programą. Siužetui plėtojantis pagrindinis herojus suvokia, kad jis pasirinko tik iliuziją, kuri neišsprendžia kasdienių gyvenimo problemų, ir gali tik laikinai užpildyti tuštumą sukurdama dar gilesnę nežinią. Tačiau filmo siužetas išsprendžia herojaus vienišumo problemą ir jis pasirenka teisingai – žmogaus negali pakeisti jokia programa. Pati filmo idėja atrodo gan futuristinė, tačiau tai tik apgaulė. Ateitis egzistuoja jau dabar. Puikus pavyzdys – BBC laida „No sex please, we are Japanese“. Žmogus jau pakeičiamas programa ir šis filmas – puikus stimulas pradėti spręsti visuomeninę problemą individualumo amžiuje, kol ši dar neišplito.
Plačiau apie filmą rašė Giedrė
- „Volstryto vilkas“
(The Wolf of Wall Street)
Rež. Martin Scorsese, JAV, 2013
„Volstryto vilkas“
GPĮ archyvas
Justinas apie filmą: Martinui Scorsese`i jau 72-ri metai, bet jo filmai vis dar išsiskiria savo dinamiškumu ir greičiu, o sukurti pasauliai pritrenkia unikalumu. „Volstryto vilkas“ taip pat neleidžia žiūrovui atsipalaiduoti ir vėl leidžia mums patekti į labai subjektyvių vieno veikėjo gyvenimą. Filmas gal ir pasakoja apie jo tuštybę, bet pats nėra tuščias. Jis užduoda klausimus ir galiausiai atsuką kamerą į žiūrovą – matydami tokį subjektyvų pasaulį, mes galime jame išvysti ir save.
Nerijus apie filmą: „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas įrodymas, jog Martinas Scorsese puikus režisierius, nebijantis gero juodo humoro ir, žinoma, Leonardo DiCaprio dar kartą parodo, jog skaito scenarijų ir filmuojasi gerų režisierių filmuose.
- „Vaikystė“
(Boyhood)
Rež. Richard Linklater, JAV, 2014
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Justinas apie filmą: Nors ir giriamas už sprendimą filmuoti 12 metų iš eilės, „Vaikystė“ labiausiai išsiskiria ne tuo. Tai filmas, kuris šiandien nebijo gyvenimo rodyti tokio, koks jis yra – be sprogimų, didžiulių įvykių, herojų ar piktadarių ir griežtai nustatytos struktūros. Tai filmas, kuris yra spalvotas kaip gyvenimas. Ne visos spalvos gražios ar įdomios, tačiau visos vertos dėmesio.
Aušra apie filmą: „Vaikystė“ – jame kiekvienas rasime kažką iš savo vaikystės. Unikali juosta su unikaliu turiniu. Sakoma, kad filmas sulaukia per daug liaupsių, tačiau juk ne kasdien sukuriami tokie projektai. Filmas labai gražiai paglostė prisiminimus ir jausmus atgijusius iš praeities.
Plačiau apie filmą rašė Gabrielė
- „Tarp žvaigždžių“
(Interstellar)
Rež. Christopher Nolan, JAV, Jungtinė Karalystė, 2014
„ACME Film“ archyvas
Ieva Č. apie filmą: Tai filmas, į kurį ėjau ne savo noru, bet dabar eičiau tekina. Fantazijos bomba.
Aušra apie filmą: Patiko keliauti laiku kartu su Mettew McConney, žavėjo kosminiai fantastiniai vaizdai kino teatro salėje, patiko įdomus požiūris į ateitį. Juk tikrai nesame vienintelė gyvybė žemėje…
- „Šeimos albumas: rugpjūtis“
(August: Osage County)
Rež. John Wells, JAV, 2013
„ACME Film“ archyvas
Gabrielė apie filmą: Kurti kino juostą pagal pjesę – nei kažkas labai originalaus, nei reto, tačiau tik vienam kitam filmui pavyksta deramai iškepti šią teatro ir kino pynę, atriekiant po gerą kokybės gabalą kiekvienai iš minėtų meno krypčių. „Šeimos albumas rugpjūtis“ yra viena iš šių išimčių, kupina dramos, jausmų, kuriuos išpildyti labiausiai padeda tobula vaidyba. Žiūrėkite dėl Meryl Streep ir stipraus emocinio užtaiso.
Laima: Tai filmas, kuriame pirmuoju smuiku griežia teatrinė dramaturgija, herojai nuolat konfliktuoja tarpusavyje, o veiksmas daugiausiai vyksta viduje. Kaip juodojo humoro drama „Kas bijo Virdžinijos Vulf“ (1966), taip ir šis filmas analizuoja šeimyninės krizės apraiškas. Kai kurie kinomanai norėtų griežtai atskirti teatrą ir kiną, tačiau būtent tokie tekstu ir vaidyba, o ne kinematografija, montažu, muzika paremti filmai labiausiai atskleidžia artisto sugebėjimus ir neretai pelno jiems „Oskarus“. Taip atsitiko ir šį kartą – Meryl Streep vėl pademonstravo chameleonišką savo prigimtį persikūnijant į bjauraus charakterio moteriškę, o Julia Roberts galingo įtūžio priepuoliais sublizgėjo vyresniosios dukters vaidmenyje.
Agnė: Daug mano skaitytų kino istorikų ar kino kritikų aikčioja: Fellini, Rohmeris – tikrasis kino meistras, jis rodo tikrąjį kiną. Kokį? Kuomet rodoma nestabdoma laiko tėkmė, bandomas ne užkonservuoti, o tiesiog pagauti laiko tekėjimas. Kuomet istoriją tęsia žiūrovas, o režisierius dovanoja tik užuominas, spalvas. Taip mąstydama apie kiną užaugau, to visada ir laukiu. „Šeimos albumas: rugpjūtis“ nėra būtent tokio kino pavyzdys, tačiau tai – toks oro gūsis, kuris skaudžiai primena vasaros pabaigą ir viltingo, ryškiai raudono rudens atėjimą. Šis filmas lėtas, primenantis vienaveiksmę pjesę. Tačiau aktorių darbas… štai tai ir yra kinas. Puikiai sukurti personažai, nesistengiantys atkartoti užrašytų pirmtakų, kiekvienas su savais prieskoniais. Net ir antraeiliai, trečiaeiliai personažai prideda savo skonio, spalvų veiksmui. Niekada nei norisi, nei galima mėtytis žodžiais „geriausias“, „nuostabiausiais“. Paprasčiausiai – tai geras kinas. Tikras kinas. Ne įeisiantis į istoriją, ne išskirtinis, tiesiog filmas, parodantis, kad vis dar gyvuoja kino mokykla, atsidavę kino aktoriai ir režisieriai, kurie nebijo būti paprasti.
- „Dalaso klubas“
(Dallas Buyers Club)
Rež. Jean-Marc Vallée, JAV, 2013
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Laima apie filmą rašo: Tai pagal tikrus įvykius sukurtas filmas, istorija apie paprastą elektriką iš Teksaso, kuriam diagnozuojamas ŽIV ir prognozuojama, jog gyventi liko tik 30 dienų. Atkaklaus charakterio ir autoritetų nepripažįstantis vyriškis, būdamas „vienas karys lauke“ stoja į aršią kovą su medicinos įstaigų ir farmacijos bendrovių sistema ir iš pagrindų pakeičia ne tik savo, bet ir panašaus likimo žmonių gyvenimą. Sveikatai kenksmingas išvaizdos transformacijas ir puikią vaidybą filme pademonstravę aktoriai Matthew McConaughey ir Jaredas Leto tikrai pelnytai buvo apdovanoti geriausių aktorių prizais.
Nerijus apie filmą: Filmas su labai puikia Jaredo Leto, Matthew McConaughey vaidyba ir tikrai geru ir originaliu scenarijumi.
Apie filmą plačiau rašė Gabrielė
- „Nimfomanė“
(Nymphomaniac: Vol. I & Nymphomaniac: Vol. II)
Rež. Lars von Trier, Danija, Vokietija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, 2013
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Aušra apie filmą: Filmas prikaustė ir šokiravo, juk toks geras filmas ir turi būti. Edukacinis filmas apie nimfomanus. Po dviejų dalių peržiūros kurį laiką likau be žado.
- „Groja Liuvisas Deivisas“
(Inside Llewyn Davis)
Rež. Ethan Coen, Joel Coen, JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, 2013
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Ieva Šu. apie filmą: Brolių Ethano ir Joelo Coen‘ų filmas „Groja Liuvinas Deivisas“ žiūrovus sugrąžins į 1961 metų Niujorke esantį Grinvičą, kur jauni atlikėjai bando prasimušti į muzikos industriją. Tai – savaitę trunkanti istorija apie folko muzikantą Liuviną Deivisą, kuriam niekaip nesiseka atrasti savo kelio į muzikinę šlovę. Šį filmą verta pamatyti dėl nuostabaus jo garso takelio, kuriame beveik visas dainas atliko pagrindinis aktorius Oscaras Isaackas.
- „Ida“
(Ida)
Rež. Pawel Pawlikowski, Lenkija, Danija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, 2013
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Ieva Ša. Apie filmą: Filmas, kuriam apibūdinti žodžio tobulybė nepakanka. Manau, tai įvykis kine, kuris įkvėps tiek jaunus, tiek jau nemažai pasiekusius kino kūrėjus.
Audrius apie filmą: Juodai balta kelionė į savo praeities ir savo asmenybės pažinimą. Vizualiai įsimintini fotografiški kadrai. Nieko keisto, kad filmas susižeria tiek apdovanojimų.
Plačiau apie filmą rašė Giedrė
- „Dingusi“
(Gone Girl)
Rež. David Fincher, JAV, 2014
„Du kine“ archyvas
Justinas apie filmą: Davidas Fincheris dar kartą parodė, kad kino kalba gali perkelti literatūros kūrinį į visiškai kitokias erdves, nuspalvindama jį naujomis spalvomis. „Dingusi“ sugeba manipuliuoti žiūrovu lygiai taip pat kaip jo veikėjai manipuliuoja vieni kitais. Vaizdai, kuriuose matote filmo pradžioje, turės visiškai kitą reikšmę filmo pabaigoje. Tai filmas, kuris tave apgauna, tačiau tu lieki jam už tai dėkingas.
Aušra apie filmą: Filmas patiko, nes sugebėjo apgauti ir šiek tiek išsigąsdinti. Kai filmas sugeba nustebinti savo scenarijaus vingiais, tuomet aš laikau jį geru filmu.
- „Nebraska“
(Nebraska)
Rež. Alexander Payne, JAV, 2013
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Aušra apie filmą: Sarkastiška juodai balta šeimos drama, kuri žavi savo paprastu, bet neprastu humoru. Šmaikštūs dialogai nuobodžioje ir pilkoje kasdienybėje padaro filmą „spalvotu“.
Lina: Apie artimųjų svarbą ir artumą senatvėje gražiai, ironiškai ir nespalvotai. Žavus ir labai rekomenduojamas pažiūrėti!
- „Viešbutis „Grand Budapest“
(The Grand Budapest Hotel)
Rež. Wes Anderson, JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė, 2014
Oficialus FB puslapis
Laima: Dar vienas itin stilingas, šmaikštus ir ironiškas Weso Andersono filmas. Tai lyg pasaka suaugusiems, kurią privalu žiūrėti įsmeigus akis į ekraną, nes vizualinė estetika jame yra tiesiog geniali. Veiksmas vyksta tarpukario Vengrijoje, prabangiame kalnų viešbutyje, kuriame dirba pernelyg tobulai savo darbą atliekantis šveicorius (Ralph Fiennes). Vien dėl jo viešbutyje periodiškai apsistoja viena itin įspūdinga ir įtakinga dama (neatpažįstamai transformuota Tilda Swinton), o švelnių jausmų idilei vis trukdo paslaptingi piktadariai ir sąmokslininkai. Filmas žavi kruopščiai atkurtais ir ironiškai stilizuotais tarpukario Europos interjerais bei kostiumais, sarkastiškais dialogais ir užburiančiu garso takeliu.
Monika: Tai vienas tų filmų, apie kuriuos galima ir net būtina pavartoti žodį – žavus. Žavi jis ne tik pasakiškomis kadruotėmis. Juostoje yra ir magiškos spalvos, įtraukiantis (bet išliekantis ir jaukus) siužetas, aiškūs keistuoliai veikėjai. Pažiūrėjus šį filmą norisi, kad pasaulis būtų it iš Weso Andersono vaizduotės.